2008 m. gruodžio 24 d.

Kurgi tos Kalėdos?

Ilgais šios žiemos vakarais klausdavau savęs, kurgi tos Kalėdos. Ir net nepastebėjau, kaip jos atėjo: ir taip greitai, kad nereikėjo net skaičiuoti dienų, kaip tai mėgdavau daryti vaikystėje. Kai buvau maža, ši šventė tarsi buvo apgaubta kažkokia paslaptinga aura, nepaisant to, kad jau žinojau, kad ne kalėdų senelis padeda dovanas po eglute, o tėveliai.


Šią paslaptį išdavė močiutė, ant kurios labai pyko tėvai dėl tokio poelgio, visgi buvom vienos pirmųjų savo draugų ratelyje tokią naujieną žinančios. Bet paradoksalu, kad tos Kalėdų dvasios neatėmė net ir tokia skaudi žinia, kad tas raudonom kelnėm ir barzda besirengiantis vyriškis kartais būdavo mama, kartais tėtis. Ne, priešingai, kaip tik tai suteikė dar ir kitokio pobūdžio džiaugsmą - dovanojimą kitiem. Linksma buvo toje vaikystėje.


Dabar viskas paprasčiau.


Dienos bėga greičiau, šventės - taip pat. Laiškų kalėdų seneliui irgi neberašo daugelis, tame tarpe ir aš. Nors vis sakau, kad ne, viskas, kitais metais nepamiršiu, bet vis tiek gaunas, kaip visada. Ir to sniego nelabai bereikia... na, aišku, smagu, kai jis iškrinta - vis šviesiau tamsiomis naktimis grįžti namučio, bet tik šalta kartais pasidaro baisiai baisiai, deja.


Vis bandžiau atspėti, ką bando žmonės bando paslėpti po degtinės stikliukais ir kalnais dovanų. Nemažai teko skaityti, kad šiuolaikinis žmogus nebemoka mylėti, ir, Kūčių išvakarėse eidama iš gydytojų ir stebėdama žmones, pagalvojau, jog meilės šiems žemės gyventojams labiausiai trūksta. Ir didžiajai daliai jų nepadeda nė meilės miestai, nė kitokie meilės vaistai. O lietuviams meilės trūksta greičiausiai labiausiai, ne tik dėl to, kad pas mus didžioji dalis žmonių išsiskiria dėl meilės, bet ir dėl to, kad jie vis nenustoja skųstis ir juo labiau pridirbinėti visokių nesąmonių. Po kokių kelerių tūkstančių metų greičiausiai kokiam istorijos vadovėlyje bus įrašas: "Lietuviai buvo tauta, itin kentėjusi dėl meilės stygiaus"...


Bet ką aš čia... per Kalėdas reikia klausyti rumbos... ir dar geriau šokti... tokia kalėdiška dvasia užplūsta... niekada nebūčiau patikėjusi...

Komentarų nėra: