2009 m. sausio 17 d.

Tobulas žiemos vakaras

Ko labiausiai reikia tobulam tikros žiemos vakarui? Ilgai galvodavau ir modeliuodavau tas džiaugsmo akimirkas, bet šis šeštadienis buvo tuo žavingas ir nepakartojamas, kad man nereikėjo nieko kurpti mintyse - tiesiog džiaugtis ir mėgautis...
Ir pasidžiaugiau, kad pasielgiau pagal "yesman" (taip žmogaus) devizą. Nes prisipažinsiu, kad iš pirmo žvilgsnio man idėja nelabai patiko. Ką čia buožiškai krizės metu į kino teatrą eiti... juo labiau į tokį stipriai amerikietišką holivudo filmą Vingyje. Bet visgi draugo iniciatyvumas nenuėjo veltui - po viešnagės niūriuose Greitosios pagalbos ligoninės koridoriuose po keletos valandų jau sėdėjome gana šiltoje kino salėje su, paradoksalu, tradiciniais kino žiūrėtojų atributais - man, tiesa, tai buvo visai smagus pirmas kartas ;) ačiū dar kartelį draugui, sugebėjusiam neišprovokuoti didelio pasipriešinimo bangos.

Tiesa, nustebino žmonių kiekis - vyliausi, kad jų bus mažiau, bet, iš kitos pusės, labai gerai, kad buvo pilna salė, nes buvo šilčiau ir kartu dar linksmiau juokiantis. Apie filmą reiktų pasakoti atskirai, bet tai tiesiog tobulas filmukas linksmai praleisti vakarą, kur nereikia niekur gilintis, kur tiesiog galima labai paprastai sėdėti, žiūrėti, ir kaip draugas pasakė, suvartoti. Tam Jimas Keris puikiai tiko. Juoko čia tikrai netrūksta, aišku, kaip visada seilių ir gleivių netrūksta net ir tokiam filme, paguoda - jų buvo ne tiek jau daug. Kai kurios scenos tikrai nuostabios ir nepakartojamos... ir tikrai turėtų vyrai pasimokyti iš Kerio... ypač pasimokyti iš scenos, kur Jimas kabino lentynas senyvai moterytei ir vėliau besilaužydamas nuriedėjo nuo laiptų ;) trumpai kalbant, išėjau iš salės visai įraudusiais skruostais nuo juoko. Taigi, "taip žmogus", kažkodėl labai kvailai išverstas į "žmogus, sakantis taip", tikrai vertas dėmesio... galvoju, kad eičiau ir dar kartelį... tik nežinau, ar bebūtų taip juokinga.

Bet kas gražiausia? Vakaras nesibaigė vien filmo žiūrėjimu. Čia vėlgi draugo iniciatyva, atsidūrėme prie Neries pakrantės esančiuose Verkių Rūmuose. Apsnigti medžiai, upės pakrantė bei kalnai su kriokliais bei iš kamino rūgstantys dūmeliai... toks vaizdas... o dar, kai atsistoji ant pakrantės pusnyčių, kai akiratyje susipina nakties tamsuma su mažyčia šviesos pašvaiste ir priešingoje pusėje miesto šviesomis ir saulėtu dangumi (draugas pajuokavo, kad jau saulė teka), ir visa tai sujungiama žavingos žiemos ir sniego misterijos, tolumoje čiurlenančiu vandens malūno vandenėliu, tekančiu per sušalusius varveklius ir ledo gabaliukus, apgobtus snaigių patalėliais... o kitoje Neries pakrantės pusėje tyluma ir ramybė kardinaliai kontrastuojanti su vandens muzika. Vėjo tarsi nėra, tik labai švelniai šlama medelių šakos, linkstančios nuo lengvų sniegelio padūžkyčių. Pasvajojam, kad būtų smagu taip nuo kalniuko nusileisti su rogutėm ar pašikniuku (čia valstybine lietuvių kalba - čiuožykle). Bet mes būtinai tai spėsime padaryti, kol žiema nepasibaigė.

Tarsi to būtų mažai tobulam vakarui, nakties ir žiemos romantika pratęsiama Belmonte, kuris tylus ir apleistas žmonių gaujų, tad jautiesi vos ne vienas šiame žavingame kampelyje. Neatsimenu, ar buvau kada Belmonte žiemą, bet šiandien mane jis maloniai nustebino. Tokių gražių vaizdų ir romantikos nepamenu kur bebuvau mačiusi... o gal atmintis mano trumpa? Bet taip smagiai nepamenu kada tipenau Vilnelės užšalusia pakrante, grožėjausi ta tikra žiema, ledo ir sniego karalyste... taip širdelę skaudėjo, kad neturėjau fotoaparato. Iš kitos pusės supratau, kad greičiausiai joks fotoaparatas negali įamžinti viso to, ką pateikia tie nuostabūs vaizdai, to jausmo, kuris užplūsta bestovint ant nediduko kalniuko nuokalnėje niekaip neapsakysi... Kriokliai Belmonte tikrai tokie nuostabūs... nors negalingi, bet tokie magiški, jaukūs ir garsūs. Apima euforija stovint šalia jų. Jei nebūtų buvę šalta, būčiau nusileidus arčiau, atsisėdus į pusnį ir grožėjusis, grožėjusis... tokia palaimos būsena. Ir kodėl gyvenime tokios akimirkos pasirenka mus, kai to visai nesitikime? O kai norime, dažniausiai gaunas šnipštas? Nežinau. Matyt, taip reikia.
Šis vakaras pati geriausia dovana :) Ačiū. Šiandien aš supratau, kad man dar irgi yra kur stipriai pasitempti... tokių dovanų greičiausiai nesuplanuosi ir nesuruoši iš anksto. Labai labai ačiū dar kartą.
PS. nuo šiandien ir aš labiau stengsiuosi, kad mano draugai galėtų tokiomis emocijomis pasidžiaugti, kokiomis šį vakarą džiaugiausi aš. Labos.
Kažkaip prisiminiau vakarą, kai dainavau "Don't cry for me Argentina"... nebeatsimenu nei ką veikiau tą vakarą, nei kaip ten viskas buvo, tik atsimenu, kad irgi buvo gera... a, gražaus sekmadienio ;)

Komentarų nėra: