2008 m. balandžio 26 d.

Kaip pasigaminti gražias ir originalias užuolaidas

Jums reikės:

*medžiagos gabaliuko;
*indelių vandeniui;
*keletos teptukų;
*kokių nors dažų (tinka nuo akvarelės iki akrilo, priklausomai nuo to, kokio rezultato noris);
*nereikalingos nemažų gabaritų dėžutės;
*grindų ar kokio kito paviršiaus, kuris nebijo dažų ir lengvai gali būti nuplaunamas.
Pradžiai labai gerai nusipiešti fragmentus akvarele... jei kur ir nueisi į šoną, visada bus galima atitaisyti...Pasidarius tokį kaip eskizą, galima palaukti, kol medžiaga išsdžius arba iš karto griebti ryškesnias spalvas...
Arba pradėti dar vieną piešinuką...Kol vienas šiek tiek apdžiūsta, galima ir kitą laisvai nupiešti...Yra du skirtingi būdai spalvoms išgauti. Galima ant sausos medžiagos piešti, ką ir dariau su pirmu piešinėliu, arba galima sudrėkinti drobę ir piešti ant šlapios... Tuomet gausis būtent tokių gėlių efektas... Po to jas galima labai gražiai patobulinti keliais štichais akrilo...

Tiesa, kadangi buvo piešta ant šlapios medžiagos natūraliai atsiranda pakankamai gražių išliejimų, tad nebūtina per daug naudotis akrilu ar guašu...

Dabar jau grįžtame prie pirmojo piešinio. Kadangi ant sausos medžiagos akvarelė išdžiūvus labai išblunka, šias gėles būtinai reikia puošti akrilu :D (tiesa, čia ryškios spalvos mylėtojams ;) )Taip atsiranda daugiau gyvybės :) Galutinis rezultatas atrodo taip:Matosi skirtumas, tad kiekvienam pagal skonį... O dabar, kam reikalingas tinkamas pagrindas ir dežutės.Kai pakelsite savo grožį nuo pagrindo, neišsigąskite... jei nepalikote per naktį, dažai išsiplauna :Dnors man pasirodė, kad čia vos ne irgi menas :D tikrai pakliūnantis į šiuolaikinio modernaus meno supratimo ribas. Bet atsiplauna... po kokių 10 minučių ir su kempinėle pabrūžinus turėtų dingti menai...O dėžės labai gerai tinka džiovinimui Jūsų grožybių :) manau, pati geriausia priemonė :)

smagaus tepliojimosi ;)

2008 m. balandžio 25 d.

Wiesbadenas - mažytis pirmas žvilgsnis pro rakto skylutę (foto)

Nelabai aš iš eilės sudėjau, kas krito į akį per tą trumputį apsilankymą. Tiesa, sesei sakiau prieš išeidama iš namų, kad važiuoju į Darmstad'ą. Taip ir turėjo būti, bet, kai atlėkiau į stotį, traukinukas buvo jau nuvažiavęs ir, jei teisingai rodė švieslentė, neturėjo atvažiuoti anksčiau nei po 56 minučių. Tad besižvalgydama pamačiau, kad 102 kelyje švieslentė rodo "Wiesbaden 10 min", taigi Monika nesiruošė laukti savo planuoto S-Bahn'o link Darmstado ir staigiai išskubėjo link 102 (matyt, reiktų paaiškinti, kad iš 103-104 kelio pereiti į 101-102, reikia iš esmės pakilti į išsiskirstymo salę, dėl to tikrai tenka paskubėti). Kelionė iki Wiesbadeno trunka apie valandžiukę, nežinau, kiek kilometrų tiksliai yra iki šio miesto, bet mano grubiais paskaičiavimais iš žemėlapio ir mastelio, apie 60 km. Išlipu gana didelėje stotyje, beje, gana gražioje, gal ne visai jaukūs peronai, bet tikrai neblogi. Pasižiūriu 8 S-Bahn'o grafikus, nes nusprendžiu, kad 9tuku nebegrįšiu, o geriau dar užsuksiu į Mainzą (Maincą).
Taip šiltai mane pasitinka parkas, esantis šalia geležinkelio stoties.
Daug tulpių, didesnės nei Lietuvoje antytės...
Daug fontanų... ir mažytis stoties kampas.
Pasakiški medžių žiedai ir ryškios ryškios tulpės
Jaukios vietelės... grįžtant teko stebėti įdomių vaizdelių... šitose tuščiose pievose gulėjo keletas porelių labai šiltai beburkuojančių... ir vėl pabandžiau įsivaizduot tokią situaciją Lietuvoje. Sunkiai.
Duoklė gėlėms, kurios visada gražios ir sukelia tik geras emocijas.
Kažko vieniša palikta mergaitė ant vandens
Tėvai sergėtojai mažylių. Greičiausiai pirmą kartą iš taip arti mačiau šiuos mažučius grožyčius... paaiškėja, kad jaučiu simpatiją ne tik mažiems vaikams, kurių čia irgi nors šienu vežk, bet ir mažiems ančiukams...
Jie tokie simpatiški... ir šlaput šlaputėliai, per daug nesitraukiantys nuo mamos.

O čia jau parko užribis... priešais Halle'ę... Tiesa, parkas labai nuostabi vieta. Prieš važiuojant namo, kadangi vėl sugebėjau vos keliom minutėm atsidurti prie stoties per vėlai, nusprendžiu pasišildyti atokaitoje saulutės... parkelis labai pamėgtas ne tik turistų, bet ir vietinių vokietukų...
Sužavėjęs eksterjeras Halle'ės

Dar kitas fontanėlis, anksčiau paminėtame parkelyje... nelabai laikausi eiliškumo, vėliau jo man irgi nelabai pavyks laikytis ;)
Wiesbadeno traukinių stotis su cafe de Paris, kurios, deja, nenufotografavau...
Viena iš centrinių aikščių.
Kreivi medžiai ir paminklas XIX amžiaus susivienijimui...
Muziejus :) nebuvo aplankytas, užtat prieš jį esanti pramoginių šokių batelių parduotuvė - taip :D
Hallės, kur vyksta daug daug visokių renginių. Pradedant koncertais baigiant tarptautinėmis parodomis... o koncertų repertuaras platus: pradedant tokiom nelabai ryškiom žvaigdždėm, baigiant pasaulinio ryškumo.
Rathaus - Rotušė. Jei gerai supratau.
Labai gražios architektūros namukai gatvėje, einančioje link Rotušės.
toks netradicinis piešinys ant sienos centrinėje gatvėje. Pastebėjimas: čia tikrai daug kur išpiešti namai ir visokie kitokie daiktai. Vos ne bohema... kažkuo primena mane, apsipiešiančia viską, ką tik galima... :)
Žirgelis minėtoje aikštėje

Aš ir turėsiu tokį kiemelį namuose... su daugybe nykštukų, žalut žalutėle žolyte, baseinėliu ir dar visokiom nesąmonėm.
O tam aukščiausiajame bokštelyje aš gyvenu (svajonėse ten turiu savo dailės dirbtuvėles... nepaisant to, jog to kardinaliai prasikerta su dailininko reikalavimais jo dirbtuvėm, bet man vis tiek jis atrodo pati jaukiausia vieta užsiimti menais)
Kitu kampu Rotušė
O vat tokios gatvės Wiesbadene...
Atsisveikinimai kreivai ;) grįšim dar į Wiesbadeną... Nors labiau norėčiau į Mainzą...
Koks grožis!!! Vat ten tai miestukas... vien traukinuku važiuojant kiek pamatai: kaip Mainas įteka į Reiną... kažkas nerealaus... kokios vandens platybės... jaučiu silpnybę vandeniui... dideliems ir gražiems vandens plotams... laivams... kaip ir traukiniams...
Labos.
Einu piešti užuolaidėlių ;)

Pavasario vėjai Frankfurte

Oras kuo toliau, tuo labiau atšyla. Saulutė vis dažniau priverčia nusirengti šiltus rūbus bei juodos spalvos rinkinius slėpti spintoje, nes kaip užkaitins savo spinduliukais, sausas neliksi.
Gyvenimas yra pats gražiausias šiomis dienomis. Neskaitant kai kurių mažyčių nusivylimų, kurie buvo greitai pamiršti, viskas plaukia smagiau negu tikėtasi.
Prieš išvažiuojant iš Lietuvos žinau, kad gerus kelis mėnesius kliedėjau, kaip ten bus sunku ir panašiai, kad kalbos nemoku, ir šiaip čia gryniausia ir didžiausia kvailystė gyvenime. Pirmas mėnuo toks ir buvo.
Depresavau, kad beveik nieko nesuprantu, kad šventės be mylimų žmonių, kad NIEKAS NERAŠO LAIŠKŲ, kad senstu, kad daug mokytis... o dabar gal praėjo tos baimės. Jaučiu, kad išgyvensiu ir taip, su savo prasta slebizavojimo vokiečių kalba.
Ir ne tik. Šiandien pajutau, kad vis lengviau yra suprasti, ką aplink esantys žmonės šneka, tiesa, vis dar ne jaunimas (jo slengas yra man dar per didelis riešutėlis), vis lengviau prabilti vokiškai, vis dažniau vietoj angliškų žodžių įmetu vokiškus... jie tarsi lenda lenda pasąmonėj į mano smegeninę ir niekaip negaliu išmesti. Tenka ilgiau regzti angliškus sąkinius, kad neprišnekėčiau anglišku-vokišku mišiniu, dėl to net pagalvojau, kad kalbos mokymuisi čionai yra žymiai geriau atvažiuoti nemokant anglų kalbos.
Manau, kad jei man taip būtų buvę, dabar jau žymiai stipriau kalbėčiau vokiškai, nes dabar visada turiu rezervą, jei kartais ko ir nežinau ar kaip ką, galiu kalbėti angliškai ir greičiausiai susišnekėsiu... Šiaip labai keista, kai atvažiuoji į šalį, kurioje anglų kalba yra tokia pat antroji kalba moksleiviams ir studentams kaip man, o jie tave laiko angle ar amerikiete... aš vis stebiuosi vokiečių atbukimu, ypač studentų mokytis kalbas. Tiesa, daug kas šneka angliškai, bet... Čia reiktų įterpti Indrės pasakojimus apie jos patirtį su vokiečiais studentais seminarų metu, kur atėję studentai virkauja dėstytojui, kad o ne, anglišką tekstą skaityti... ir dėstytojas tarsi teisinasi.
Šiandien apturėjau vizitą pas Kilerę, ačiū už tai išvykusiai Sonjai ir Indrei... ir tikrai nuoširdžiai dėkoju, nes pirmą kartą turėjau progą pažinti ją kaip žmogų, asmenybę, beje, gana šiltai... buvo aprodyta biblioteka josios, kur aš galėjau rinktis ką noriu skaityti... nežinau, ar ją sužavėjo mano domėjimasis istorija, menu ir kultūra, bet išėjau iš jos kabineto su dešimtimis knygučių bei brošiūrėlių, žemėlapių bei plakatu, kuris jau puikuojasi ant mano kambario sienos... bei iš skrandžio jau greičiausiai pranykusiais Rafaelo saldainiais. Šiaip nustebino, kad mane vaišino jinai. Buvo gana tikrai smagios 2 valandos, ko dėka pavėlavau šiek tiek į fechtavimąsi, na, bet matyt, vertėjo.
Tiesa, fechtavimasis, skirtingai nei fitnesas, vis dar yra sekinantis ir nepilnai išnaudojamas laikas. Skirtingai nei fitneso, kuriam pasirengimo lygį jau pasiekiau, fitneso treniruotės yra žymiai mažiau kokybiškai išnaudojamos. Tiesa, čia žiūrint iš maksimalizmo pusės, kaip šiandien pasakė treneris, kad reikia papildomai treniruotis ir mankštinti raumenis visada... visgi mūsų varžybos jau už trijų savaičių. Tiesa, aš tai sužinojau tik šiandien, nes iki tol vis nedrįsdavau pasisakyti, jog nesuprantu visko vokiškai... šiandien natūraliai išėjo, kai išgirdo mane besišnekančią su viena politikos mokslų studente apie vieną iš praktikuojamų pozicijų, tad šiandien gavau ypač daug dėmesio tiek fizine, tiek psichologine prasme. Kietas treneriukas. Man jis labai patinka. Toks šarmiškas ir žavingas, linksmas ir besišypsantis, žmogus su charizma.
Kažkaip man visada sekasi su žmonėmis, ypač šiek tiek vyresniais: dėstytojai mokykloje, muzikoje, visokie tėvų draugai, o dabar bus įrašyti ir universiteto dėstytojai bei treneriai :) Gaila, kad Marco dingo iš fitneso, labai gaila :( nebėr tokios energijos pliūpsnio per fitneso valandėles kaip būdavo anksčiau, nors ir labai šypsosi ir gražiai mūsų naujoji trenerė, visgi... visgi :)
Šiandien dar pasipildė protingų ir šiltų žmogučių gretos. Prieš tai buvusius į sąrašą tinkamų žmonių įrašytus istoriką, amerikos ir anglijos studijų studentus, vieną kitą jau seniau pažįstamą užsienio studentą bei vieną politologę, papildė 4 merginos medikės, gaila, tik kad baisiai daug laiko joms tenka mokytis, kitaip mielai eitume arbatėlės, kad ir pas mane į WG... tiesiog gera...
gyvenimas bėga tarp traukinių, planavimo, begalinio skaitymo, rašymo, virtualaus bendravimo ir kultūrinimosi bei sportavimų - ko daugiau galima benorėti, gal nebent, kad neateitų tas raštadarbių rašymo laikas :D
Labos.

PS. o štai ką radau šiandien gražaus... http://www.saatchi-gallery.co.uk/showdown
Kažkuo man priminė Geinsboro...
O šitas tiesiog vaikišką pievos vaizdavimą.Nerealus darbelis... ir šachmatai, ir perspektyva... kai nusibos Šmikis su šeimyna ant mano desktopo, gal keliaus šis... :)
O šitas man priminė spalvingą fliuksistų bei Kandinskio mišinį...
Ryt bus daugiau ;)

2008 m. balandžio 23 d.

Antras gimtadienis

Visgi šiandien pasitvirtino sena nerašyta taisyklė, kad vaiku būni tik tol, kol tau tokias sąlygas sukuria kas nors iš aplinkos.
Vaikystė pats gražiausias gyvenimo momentas... Ir aš galvojau, kad man ji jau pereina į kitą fazę, bet kai išvažiavau į Frankfurtą situacija pagerėjo šimtus kartų... čia vaikystės atžvilgiu :D
dar greičiausiai niekad manęs taip nedžiugindavo pokalbiai su maniškiais. Ir gimtadienis šiemet buvo ne toks kaip visada. Be torto tikro... čia tiesiog toks, kaip mama darydavo, kainuoja per brangiai kaip erasmus studentei (daugiau nei 20 eurų ir mažiukas visai). Dar didesnis klausimas, ar skanus... nes čia daug kas kainuoja žymiai daugiau, bet skonis kartais visai neprimena to, ko tikiesi... tad šiandien apturėjau antrą gimtadienį: tokį tikrą, lietuvišką, na, be torto ir šeimos, na, bet ką padarysi... užtat su nuostabiai kvepiančia juoda rugine duona, mėsyte ir pomidorais, kurie skirtingai nei čionykščiai neatsiduoda plastmase ir sintetika... tikras rojus... lauktuvės iš Lietuvos...
dėl to taip švelniai baltu pavydu supavydėjau Indrei, pakeliančiai šiandien sparnus į Lietuvą - gaus Lietuviško maisto. Džiaugiuosi už ją.
Tiesa, tik trumpam... nekenčiu savo google reader'io... jis vis atneša blogų žinių iš Lietuvos... tai apie rasistinius išpuolius, tai apie infliaciją, tai apie neapgalvotai sukurtus įstatymus dviratininkams... tai mane visai įsiutino... nu, ir eina jie... būsiu visiška vartotoja ir toliau skatinsiu didesnį teršalų išmetimą į aplinką, nes dviratininkai Lietuvoje visai nuvaromi nuo transporto priemonių savininkų... suabejojau, ar vis dar noriu vežtis savo dviratuką į Lietuvą.
Nesiruošiu dėvėt nei liemenės, nei šalmo, juo labiau važiuojant dviračių takais ar parke... visiškas idiotizmas... Lietuvoje niekad su tokiom sąlygom nesusidarys dviračių kultūra. Niekaip.
O aš dar džiaugiuosi, jog čia esu pilnateisė eismo dalyvė ir be šalmo su liemene. Vairuotojai visgi čia kultūringesni ir savo vietą žino... kad taip ir Lietuvėlėj... važiavimas dviračiu būtų įprastas ir normalus važiavimo būdas...

2008 m. balandžio 16 d.

Bad Homburg

Šeštadienis. Labai graži diena, tiesa Frankfurte lyg pranešė, kad gali lyti, bet tai nebuvo priežastis atsisakyti savaitę planuotos kelionės... nors ant galvos kabėjo prezentacijos gaminimas, skaitymai ir pasiruošimai seminarams.
Tad iš pat ryto patraukėme į pagrindinę traukinių stotį. Aišku, čia nereikia tikėtis aiškumo. Praėjo gal 20 minučių, kol išsiaiškinom, iš kur tiksliai išvažiuoja mūsų S-Bahn į Friedbergą, ir tai, su policijos pagalba.
O jos, nors šienu vežk. Tiesą sakant, ne vienam pagaugai nuėjo stebint taip stipriai pagusėjųsių pareigūnų būrius. Nusistebėjimą pasirodo sukėlė jie ne mums vienoms. Ne vienas vokietis ėjo ir klausė, gal kas nutiko ar įvyko, kad taip stipriai pagausintos pajėgos.
Kiek mūsų nelabai įtemptos ausys nugirdo, atsakymas buvo, nusiraminkite, viskas gerai. Bet šiaip ką čia nusiraminsi išvydus tokius stačiakampius... pasijautė lyg būtum kokiam filme... kadangi Lietuvoje niekad panašaus nieko nemačiau, tai pasijaučiau lyg būčiau kokiam filme :D tiesa, norėjosi įamžinti vaizdelį, bet visgi fotoaparatą pabijojau išsitraukti ir fotografuoti... dar į galvą duos.
bet nepaisant stipriai padaugėjusių žmonių Hauptbahnhof'e, čia, aišku, policininkai kalti, nors nesu tikra, ar ten buvo policija, bet visgi kažkokie apsiginklavę iki dantų žmonės ir užėmę daug praeinamos vietos, susirandame savo 104 kelią ir laukiame gerą ketvirtį valandos savo traukinuko.
Atvažiuoja toks iš išorės ne visai ypatingas, gal net šiek tiek primenantis lietuviškus traukinukus, mūsų S-bahn'as. Tiesa, gal šiek tiek švaresnis. Bet tik iš išorės. Vidus stipriai lenkia lietuviškųjų traukinukų salonus... maloniai nudrimbam kiekviena prie lango ir leidžiamės nešamos kažkur link šiaurės.
Pro langą stebiu paprastą kaimišką Vokietiją ir ji kažkodėl manęs nežavi visai... netvarkingi tie vokiečiai... prišiukšlinę pakelėse ir toks jausmas lyg važiuotum ne išsivysčiusios Europos Sąjungos, o kažkokio sovietinio palikimo žemėmis... ir apgriuvėlių namų, ir primestų šiukšlių prie medžių... na, kaip ir turi būti.
Po pusvalandžio kelionės išlipam. Stotis gana apgriuvusi. Kažko panašaus į miestą planą nei su žiburiu nerasi. Na, bet pamatom bokštus, link jų ir patraukiam mažytėmis gatvėmis.
Dar šiek tiek eidami po truputį įamžinu gražiausius objektus... kai kuriuos gal iš apsidraudimo, kad jei kartais pasimestume ir neberastume kelio atgal, nes nors ir atrodo gana nedidelis, visgi su kojytėm dienos visos gal ir užtektų pagrindiniams objektams aplankyti, bet čia dar su klaustuku. nesu įsitikinusi.
Ėjusios gana lygiagrečiai traukinių bėgiams, pasukam į Thomasstrasse, nors jau beeinant seniai nebesimatė mūsų tikslo - žaliųjų bokštelių, visgi mes nesuklystame ir išeiname į kažką panašaus kaip Gedimino prospektas ar Didžioji-Pilies gatvė.
Netrukus susirandame ir mus dominančius objektus. Pravaikštome senojo miesto likučius (Nusprendžiame, kad visgi visai mielai čionai pasiliktume kelioms savaitėlėms gilesniam susipažinimui su miesteliu), užlipame ant kažko panašaus, kaip centrinė apžvalgos aikštelė, kurioje randame šį bei tą panašaus į užuomazgas miesto plano, t.y. tokiems varliams turistams kaip mes. Tad neturkus mes jau grožimės barokiniu parku. Tiesiog gražu ir gera. Šviečia saulė, plaukioja antelės tvenkinyje, aplinkui vaikšto laimingi žmonės ir mes tarpstame tame.
Prieiname ir pilį. Apžiūrime vidinius jos kiemus, pastebime čionykščius vestuvių papročius ir ceremonijas, jaunavedžių fotosesiją... tame tarpe ir aš nepatingiu papaveiksluoti šiek tiek įdomiai judančius objektus, nors apsimetinėji, kad man rūpi pilies vidinio kiemo architektūra... na, visgi kažkaip negražu.
Vėliau įsitaisome ant kažko panašaus kaip pilies aptvėrimo siena. Grožimės vaizdu nuo pilies į kalnus... aš pusryčiauju.
Tiesiog gera.
Greičiausiai nieko nėra maloniau, kaip piknikai gamtoje gražiu oru. Gaila, kad Lietuvoje tokie orai ateina tik į gegužės pabaigą... na, bet ką padarysi. tokioje aplinkoje pafilosofuojame su Indre apie santuoką, šeimą, vyrus, vaikus... ir vokiečius. Nors, vat su pastaruoju punktu būtų geras klaustukas, aš jau kartais nebesuprantu, kas yra vokietis. Ir gal patys vokiečiai nesupranta, ką vadinti tikru vokiečiu: pas juos asimiliacija stipriai toli pažengus.
Bet grįžkime prie Bad Homburgo.
Pasimėgavusios trumpa poilsio akimirka traukiame toliau. Jau į kitą parką. Nebeatsimenu pavadinimų, ir greičiausiai to mažiausiai man ir reikia, jei reiks, pasižiūrėsiu nuotraukoj... ir taip tos žmogaus galimybės ne beribės. Taigi pasivaikščiodamos dar vienu gražiu parku randame Goethe's rato skverelį, kuris tik visai neseniai atstatytas, rūmus (vasarinę Kaizerio rezidenciją, štai kodėl jie gana įspūdingai taip atrodo) bei bažnyčią. Tiksliau kelias bažnyčias. Jas skiria gal vos 300 metrų.
Viena protestantų, kita krikščionių. Kiekvienoje pabūname apie pusvalanduką.
Pirmoji evangelikų - Eglise Protestante du ST. Sauveur. Nepakartojama architektūra. Greičiausiai istorizmo stiliumi pastatyta su šiek tiek specifiniu protestantizmo prieskoniu. Nepakartojamai žavinga. Įspūdingi vitražai bei gotikos elementai. Sakoma, kad cistersų vienuolynas išsaugojo gotiką, bet cistersai nebegyveni XXI amžiuje, tad šio nuopelno tęsimą visai teisėtai galima priskirti protestantams.
Besilankant bažnyčioje vyksta kažkokio renginio repeticija. Groja fleitomis ir gitara, bei dar kažką dainuoja. Prisimenu savo grojimus bažnyčioje ir koks tai malonumas bei akustika. Tiesiog fantastika. Gal ilgiuosi to? Greičiausiai. Bažnyčiose gera groti. Klausomės švelniai tariant, nusigrojimo, na, bet ko norėti, mergaitėms gal daugių daugiausia 15 metų, tai ir nereikia tikėtis šedevrų. Pasigrožim unikalia apsida ir ties turimomis matytis nerviūromis išpieštais angelais bei rozečių vitražais. Po keliolikos minučių patraukiame toliau.
Tiesa, gal nebūtumėme leidę sau taip atsipūtusios vaikščioti, jei ne mūsų globėja Willu Peter, su kuria turėjom susitikti Bad Homburge, bet taip ir nesusitikom, nes ji tiesiog neatsiliepė tuo metu, kai skambinome. Na, ir nieko tokio. Nenumirėm. Miestą pamatėm, nepasiklydom, pasigrožėjom ir dar beveik įsijautėm į vokišką gyvenimą...
Katalikiškoji Sankt Marien bažnyčia yra brandžiosios gotikos šedevras, išlikęs nuo XII amžiaus. Nereikia greičiausiai pasakoti, kokių nuostabių vitražų, rozežių, nerviūrų, vimpergų tenka apžiūrėti. Bet stebina gal kitkas. Prieš įeinant į bažnyčią matome daug besibūriuojančių visokiais kostiumais apsirengusių vaikų. Vyksta kažkokia šventė. Tiesa, mes gal nelabai suprantame kokia, o ir jie patys sako, kad vyksta tiesiog šventė.
Pasakysiu banaliai. Besėdėdama šiose pamaldose supratau, kad labai skiriasi krikščionys. Labai. Man čia buvimas bažnyčioje ir per pamaldas labai patiko. Lietuvoje dažniausiai aš mieliau lankausi bažnyčiose viena be gausybės aplink žmonių, nes su ypač religingomis bobutėmis, į tave bežiūrinčiomis kaip į šėtoną, man nepakeliui, o ir su visokiais turistais, kurie eina tiesiog vartotojiškai pavalgyti įspūdžio man netinka. Ir šiaip, gal Lietuvoje tas rleigingumas yra šiek tiek per daug sureikšminamas ir padaromas tarsi kažkokia mistifikuota procedūra. Be to, gal per daug aiškinama, kokie mes nusidėjėliai, blogiečiai, kūno vergai, kaip pamilti dievą ir panašiai, gal paskaysiu paprastai, atitolusi ta bažnyčia nuo žmonių? nežinau, tiesiog lietuvoje tarsi pamaldos sukuria stipriai atgailos būseną... o žmogus save pagraužti šiais laikais manau turi daugybę progų, tai gal dėl to ir nusisuka dauguma. Čia tiesiog gera. stebiu tėvelių ir vaikų veidus. Paprasti laimingi žmonės. Ir nevadinčiau aš jų fanatikais ar per daug religingais... ir pats kunigas, na, charizmatiškas ir kartu labai paprastas, ko nelabai tikėjaus iš krikščionių katalikų bažnyčios atstovų.
Pabuvimas bažnyčioje tarsi pakrauna ir keliaujam jau toliau. Užeinam į galeriją pasotinti mano kūrybinių idėjų apetito. Atrandu savo stiliuko dialininkę - Lisa Morid. Nuostabūs darbai. Įkvepia. Tokie išlaisvinatys ir šilti. Ir nenuostabi, kad ir ji pati, iš tokios šilumos yra baisiai graži moteris, šildanti savo šypsena ir menininko aura. Menininkai dauguma labai šilti žmonės, o ši tik patvirtina taisyklę.
Grįžtame į senamiestį ir centrą. Ieškau lauktuvių, bet tokio dalyko, kaip turizmo informacijos centras nė su žiburiu nerasi, o ir turistams skirtų atviručių pardavėjų nesimato, tai taip ir belieka keliauti po Douglas'us, Karstad'us, Esprit'us... :D
nedaug truksta iki piniginės patuštinimo, bet susilaikom su Indre, tiesa, kaip parodys laikas, neilgam, bet apie tai vėliau. Randu nuostabius kvepalus, tik nebeatsimenu, kuriuos ten purškiau... bet kvapas nepakartojamas. Lietuvoje niekada neidavau į tokias parduotuves, nes tik įėjus į Kristianą jautiesi, kaip ne ten pakliuvęs. Kadangi čia tokius apsilankymus sau gali leisti ir vidutinės klasės atstovas, tai ir aptarnavimas šiltas ir neįpareigojantis... tiesa, gal aš šiek tiek gąsdinančiai atrodau tarp visų tų besisukiojančių ten su savo didele kuprine... na, bet mes tiesiog turistės ir mėgaujamės kiekviena akimirka.
[parašo Krikštamotė sveikindama su gimtadieniu :D ji kaip visada nepakartojama :* ]
na, o su Bad Homburgu atsisveikiname besiklausydamos indėnų muzikos. Džiugu, kad Indrė turi panašių pomėgių kaip aš ir su ja šaunu keliauti, na gal ją šiek tiek nervina mano "viską noriu pamatyti" sindromas, bet mums su ja super... neįsivaizduoju, kaip vyktų keliavimas su kuo nros kitu čionai... kad kas nors su manimi valandą sedėtų bažnyčioje, dar valandą tiesiog šiaip kontempliuotųsi prie tvenkinuko, kęstų mano nepaliaujamą blykstę, dar pusvalandį klausytųsi indėnų ragų, fleitų ir kitų tradicinių instrumentų muzikos... na, man belieka pasidžiaugti, kad man pasisekė :)
Galiausiai grįžtame į Frankfurtą...
dabar aišku reiktų rašyti naują pranešimą ir pavadinti moteriškos silpnybės :D
nors gal riektų dar ir kitą parašyti. Apie baimę gyventi neonacių pašonėje. Tai, ką matėm grįžę i Zeil, perrėjo daugiau negu šiurpuliuku išvydus dar didesnes ginkluotąsias pajėgas gatvėje. Policininkus, apsiginklavusius iki dantų, kažkokius būrius su šalmais ir visokia kitokia amunicija, bei baisiai rėkiančius jaunuolius su neonacių atributika. Apima baimė suvokiant, kad jų jaunimas visgi nepasimokė iš istorijos ir šalies klaidų. Nenorėčiau pamatyti savo akimis to siaubo, apie kurį tik ateina pajautimas iš muziejų, pasakojimų, istorijos ir t.t.
Tiesa, aš dar bandau kažko klausti policininkų, bet matyti, kad jie baisiai įsitempią ir suirzę, nelabai noriai man atsako į tai, ko klausiu... baisiai nervinasi. Suprantama dėl ko. Tokiai miniai nusprendus paleisti jėgą, manau, kad Frankfurto pasididžiavimu laikoma Grosse Bockenheimer landstrasse liktų nusiaubta neatpažįstamai.
Protestai ir visokios kitos akcijos čia yra baimė. Ir suprantama kodėl. Nes čia jos yra stipri jėga. Masės gali valdyti. ir labai daug.
Na, ką... gal ir užtenka apie šią dienelę... dar gal moteriškas silpnybes, pagavusias mus tą šeštadienį reiks aprašyt :) bet čia ateičiai ;)

2008 m. balandžio 9 d.

Tai, dėl ko einu iš proto ;)

Tai gražu, šilta, jauku. Tai atkeliauja iš tekančios saulės šalies ir spindi harmonija, grožiu ir elegancija.
Ir tam esu žiauriai neabejinga.
Jei man kas leistų, mielai iškeisčiau šitus vakarietiškus rūbus į žavingąjį kimono. Tiesa, jie gražūs ir švelnūs, ir baisiai daug kainuojantys. Tiesa, ne visi, bet šilkiniai kainuoja nemažai. Be obių, apatinių apdarų ir visokių aksesuarų šilkinis naujas kimono gali atsieiti mažiausiai 100 dolerių, tiesa, už šią sumą nereiktų tikėtis kažko ypatingo, bei reiktų nepamiršti, kad atsiuntimas gali atsieiti tokią pačią sumą.
Pirmiausia pristatysiu savo favoritus - tai aukščiausios klasės vestuvių kimono - uchikakės (učikakės). Tik šilkiniai, prabangių ir originalių piešinių. Pagal grafinius piešinius gali būti priskirti kokiai nors erai. Kainos nuo 400 dolerių, ir tai atrodo man gana pigu... net labai.


Tiesa, negalėjau apsispręsti, kuri man iš šių učikakių gražiausia. Tiesiog sudėjau visas... Paganyti akims.

Bežiūrint į šiuos kimono man pasidaro aišku, kodėl visiems nuvažiavusiems į Japoniją vyrams japonės atrodo ypatingos moterys: užburiančios ir pavergiančios. Bandau įsisvaizduoti, kad tokį grožį dėvėdama kiekviena moteris jaustųsi ypatinga.

Tiesa, už stipriai nemažą sumą...

Šiek tiek peršoku, nes radau vos keletą gražių mergaitiškų kimono... :)

O čia jau moteriški, sakyčiau gana paprasto turinio palyginus su učikakėmis, bet jos net pačioms japonėms yra prabanga... nes kiek buvau, mačiau vos vieną merginą apsirengusią učikakę, ir tai gana paprastai baltą... iš toli taip bent atrodė... nesu tikra, ar ten nebuvo genialumas slypi paprastume, bet realybė gana paprasta - učikakės brangios... nors ir labai gražios bei japonės mėgsta puoštis, bet gana retos grožio salelės net ir pačioje Japonijoje kiek teko matyti.






Pasvaigau gerai bežiūrėdama... norėčiau ir aš kelių učikakių, kad ir tų, kurias čia įdėjau... gal man ir vienos pradžiai užtektų... tiesa, reiktų baisiai gero Dana, kad visą tą grožį būtų galima turėti... arba didelio didelio atlyginimo... bet jos gražios beprotiškai... keista, bet dabar labai norėčiau būti su savo jukata... visgi aš ją nepelnytai nukišau į spintą.
Bet jos laukia atgimimas man grįžus... gal drauge su viena kokia učikake ;)

Hmmm... šildo vien bežiūrint :)