Bad Homburg

Šeštadienis. Labai graži diena, tiesa Frankfurte lyg pranešė, kad gali lyti, bet tai nebuvo priežastis atsisakyti savaitę planuotos kelionės... nors ant galvos kabėjo prezentacijos gaminimas, skaitymai ir pasiruošimai seminarams.
Tad iš pat ryto patraukėme į pagrindinę traukinių stotį. Aišku, čia nereikia tikėtis aiškumo. Praėjo gal 20 minučių, kol išsiaiškinom, iš kur tiksliai išvažiuoja mūsų S-Bahn į Friedbergą, ir tai, su policijos pagalba.
O jos, nors šienu vežk. Tiesą sakant, ne vienam pagaugai nuėjo stebint taip stipriai pagusėjųsių pareigūnų būrius. Nusistebėjimą pasirodo sukėlė jie ne mums vienoms. Ne vienas vokietis ėjo ir klausė, gal kas nutiko ar įvyko, kad taip stipriai pagausintos pajėgos.
Kiek mūsų nelabai įtemptos ausys nugirdo, atsakymas buvo, nusiraminkite, viskas gerai. Bet šiaip ką čia nusiraminsi išvydus tokius stačiakampius... pasijautė lyg būtum kokiam filme... kadangi Lietuvoje niekad panašaus nieko nemačiau, tai pasijaučiau lyg būčiau kokiam filme :D tiesa, norėjosi įamžinti vaizdelį, bet visgi fotoaparatą pabijojau išsitraukti ir fotografuoti... dar į galvą duos.
bet nepaisant stipriai padaugėjusių žmonių Hauptbahnhof'e, čia, aišku, policininkai kalti, nors nesu tikra, ar ten buvo policija, bet visgi kažkokie apsiginklavę iki dantų žmonės ir užėmę daug praeinamos vietos, susirandame savo 104 kelią ir laukiame gerą ketvirtį valandos savo traukinuko.
Atvažiuoja toks iš išorės ne visai ypatingas, gal net šiek tiek primenantis lietuviškus traukinukus, mūsų S-bahn'as. Tiesa, gal šiek tiek švaresnis. Bet tik iš išorės. Vidus stipriai lenkia lietuviškųjų traukinukų salonus... maloniai nudrimbam kiekviena prie lango ir leidžiamės nešamos kažkur link šiaurės.
Pro langą stebiu paprastą kaimišką Vokietiją ir ji kažkodėl manęs nežavi visai... netvarkingi tie vokiečiai... prišiukšlinę pakelėse ir toks jausmas lyg važiuotum ne išsivysčiusios Europos Sąjungos, o kažkokio sovietinio palikimo žemėmis... ir apgriuvėlių namų, ir primestų šiukšlių prie medžių... na, kaip ir turi būti.
Po pusvalandžio kelionės išlipam. Stotis gana apgriuvusi. Kažko panašaus į miestą planą nei su žiburiu nerasi. Na, bet pamatom bokštus, link jų ir patraukiam mažytėmis gatvėmis.
Dar šiek tiek eidami po truputį įamžinu gražiausius objektus... kai kuriuos gal iš apsidraudimo, kad jei kartais pasimestume ir neberastume kelio atgal, nes nors ir atrodo gana nedidelis, visgi su kojytėm dienos visos gal ir užtektų pagrindiniams objektams aplankyti, bet čia dar su klaustuku. nesu įsitikinusi.
Ėjusios gana lygiagrečiai traukinių bėgiams, pasukam į Thomasstrasse, nors jau beeinant seniai nebesimatė mūsų tikslo - žaliųjų bokštelių, visgi mes nesuklystame ir išeiname į kažką panašaus kaip Gedimino prospektas ar Didžioji-Pilies gatvė.
Netrukus susirandame ir mus dominančius objektus. Pravaikštome senojo miesto likučius (Nusprendžiame, kad visgi visai mielai čionai pasiliktume kelioms savaitėlėms gilesniam susipažinimui su miesteliu), užlipame ant kažko panašaus, kaip centrinė apžvalgos aikštelė, kurioje randame šį bei tą panašaus į užuomazgas miesto plano, t.y. tokiems varliams turistams kaip mes. Tad neturkus mes jau grožimės barokiniu parku. Tiesiog gražu ir gera. Šviečia saulė, plaukioja antelės tvenkinyje, aplinkui vaikšto laimingi žmonės ir mes tarpstame tame.
Prieiname ir pilį. Apžiūrime vidinius jos kiemus, pastebime čionykščius vestuvių papročius ir ceremonijas, jaunavedžių fotosesiją... tame tarpe ir aš nepatingiu papaveiksluoti šiek tiek įdomiai judančius objektus, nors apsimetinėji, kad man rūpi pilies vidinio kiemo architektūra... na, visgi kažkaip negražu.
Vėliau įsitaisome ant kažko panašaus kaip pilies aptvėrimo siena. Grožimės vaizdu nuo pilies į kalnus... aš pusryčiauju.
Tiesiog gera.
Greičiausiai nieko nėra maloniau, kaip piknikai gamtoje gražiu oru. Gaila, kad Lietuvoje tokie orai ateina tik į gegužės pabaigą... na, bet ką padarysi. tokioje aplinkoje pafilosofuojame su Indre apie santuoką, šeimą, vyrus, vaikus... ir vokiečius. Nors, vat su pastaruoju punktu būtų geras klaustukas, aš jau kartais nebesuprantu, kas yra vokietis. Ir gal patys vokiečiai nesupranta, ką vadinti tikru vokiečiu: pas juos asimiliacija stipriai toli pažengus.
Bet grįžkime prie Bad Homburgo.
Pasimėgavusios trumpa poilsio akimirka traukiame toliau. Jau į kitą parką. Nebeatsimenu pavadinimų, ir greičiausiai to mažiausiai man ir reikia, jei reiks, pasižiūrėsiu nuotraukoj... ir taip tos žmogaus galimybės ne beribės. Taigi pasivaikščiodamos dar vienu gražiu parku randame Goethe's rato skverelį, kuris tik visai neseniai atstatytas, rūmus (vasarinę Kaizerio rezidenciją, štai kodėl jie gana įspūdingai taip atrodo) bei bažnyčią. Tiksliau kelias bažnyčias. Jas skiria gal vos 300 metrų.
Viena protestantų, kita krikščionių. Kiekvienoje pabūname apie pusvalanduką.
Pirmoji evangelikų - Eglise Protestante du ST. Sauveur. Nepakartojama architektūra. Greičiausiai istorizmo stiliumi pastatyta su šiek tiek specifiniu protestantizmo prieskoniu. Nepakartojamai žavinga. Įspūdingi vitražai bei gotikos elementai. Sakoma, kad cistersų vienuolynas išsaugojo gotiką, bet cistersai nebegyveni XXI amžiuje, tad šio nuopelno tęsimą visai teisėtai galima priskirti protestantams.
Besilankant bažnyčioje vyksta kažkokio renginio repeticija. Groja fleitomis ir gitara, bei dar kažką dainuoja. Prisimenu savo grojimus bažnyčioje ir koks tai malonumas bei akustika. Tiesiog fantastika. Gal ilgiuosi to? Greičiausiai. Bažnyčiose gera groti. Klausomės švelniai tariant, nusigrojimo, na, bet ko norėti, mergaitėms gal daugių daugiausia 15 metų, tai ir nereikia tikėtis šedevrų. Pasigrožim unikalia apsida ir ties turimomis matytis nerviūromis išpieštais angelais bei rozečių vitražais. Po keliolikos minučių patraukiame toliau.
Tiesa, gal nebūtumėme leidę sau taip atsipūtusios vaikščioti, jei ne mūsų globėja Willu Peter, su kuria turėjom susitikti Bad Homburge, bet taip ir nesusitikom, nes ji tiesiog neatsiliepė tuo metu, kai skambinome. Na, ir nieko tokio. Nenumirėm. Miestą pamatėm, nepasiklydom, pasigrožėjom ir dar beveik įsijautėm į vokišką gyvenimą...
Katalikiškoji Sankt Marien bažnyčia yra brandžiosios gotikos šedevras, išlikęs nuo XII amžiaus. Nereikia greičiausiai pasakoti, kokių nuostabių vitražų, rozežių, nerviūrų, vimpergų tenka apžiūrėti. Bet stebina gal kitkas. Prieš įeinant į bažnyčią matome daug besibūriuojančių visokiais kostiumais apsirengusių vaikų. Vyksta kažkokia šventė. Tiesa, mes gal nelabai suprantame kokia, o ir jie patys sako, kad vyksta tiesiog šventė.
Pasakysiu banaliai. Besėdėdama šiose pamaldose supratau, kad labai skiriasi krikščionys. Labai. Man čia buvimas bažnyčioje ir per pamaldas labai patiko. Lietuvoje dažniausiai aš mieliau lankausi bažnyčiose viena be gausybės aplink žmonių, nes su ypač religingomis bobutėmis, į tave bežiūrinčiomis kaip į šėtoną, man nepakeliui, o ir su visokiais turistais, kurie eina tiesiog vartotojiškai pavalgyti įspūdžio man netinka. Ir šiaip, gal Lietuvoje tas rleigingumas yra šiek tiek per daug sureikšminamas ir padaromas tarsi kažkokia mistifikuota procedūra. Be to, gal per daug aiškinama, kokie mes nusidėjėliai, blogiečiai, kūno vergai, kaip pamilti dievą ir panašiai, gal paskaysiu paprastai, atitolusi ta bažnyčia nuo žmonių? nežinau, tiesiog lietuvoje tarsi pamaldos sukuria stipriai atgailos būseną... o žmogus save pagraužti šiais laikais manau turi daugybę progų, tai gal dėl to ir nusisuka dauguma. Čia tiesiog gera. stebiu tėvelių ir vaikų veidus. Paprasti laimingi žmonės. Ir nevadinčiau aš jų fanatikais ar per daug religingais... ir pats kunigas, na, charizmatiškas ir kartu labai paprastas, ko nelabai tikėjaus iš krikščionių katalikų bažnyčios atstovų.
Pabuvimas bažnyčioje tarsi pakrauna ir keliaujam jau toliau. Užeinam į galeriją pasotinti mano kūrybinių idėjų apetito. Atrandu savo stiliuko dialininkę - Lisa Morid. Nuostabūs darbai. Įkvepia. Tokie išlaisvinatys ir šilti. Ir nenuostabi, kad ir ji pati, iš tokios šilumos yra baisiai graži moteris, šildanti savo šypsena ir menininko aura. Menininkai dauguma labai šilti žmonės, o ši tik patvirtina taisyklę.
Grįžtame į senamiestį ir centrą. Ieškau lauktuvių, bet tokio dalyko, kaip turizmo informacijos centras nė su žiburiu nerasi, o ir turistams skirtų atviručių pardavėjų nesimato, tai taip ir belieka keliauti po Douglas'us, Karstad'us, Esprit'us... :D
nedaug truksta iki piniginės patuštinimo, bet susilaikom su Indre, tiesa, kaip parodys laikas, neilgam, bet apie tai vėliau. Randu nuostabius kvepalus, tik nebeatsimenu, kuriuos ten purškiau... bet kvapas nepakartojamas. Lietuvoje niekada neidavau į tokias parduotuves, nes tik įėjus į Kristianą jautiesi, kaip ne ten pakliuvęs. Kadangi čia tokius apsilankymus sau gali leisti ir vidutinės klasės atstovas, tai ir aptarnavimas šiltas ir neįpareigojantis... tiesa, gal aš šiek tiek gąsdinančiai atrodau tarp visų tų besisukiojančių ten su savo didele kuprine... na, bet mes tiesiog turistės ir mėgaujamės kiekviena akimirka.
[parašo Krikštamotė sveikindama su gimtadieniu :D ji kaip visada nepakartojama :* ]
na, o su Bad Homburgu atsisveikiname besiklausydamos indėnų muzikos. Džiugu, kad Indrė turi panašių pomėgių kaip aš ir su ja šaunu keliauti, na gal ją šiek tiek nervina mano "viską noriu pamatyti" sindromas, bet mums su ja super... neįsivaizduoju, kaip vyktų keliavimas su kuo nros kitu čionai... kad kas nors su manimi valandą sedėtų bažnyčioje, dar valandą tiesiog šiaip kontempliuotųsi prie tvenkinuko, kęstų mano nepaliaujamą blykstę, dar pusvalandį klausytųsi indėnų ragų, fleitų ir kitų tradicinių instrumentų muzikos... na, man belieka pasidžiaugti, kad man pasisekė :)
Galiausiai grįžtame į Frankfurtą...
dabar aišku reiktų rašyti naują pranešimą ir pavadinti moteriškos silpnybės :D
nors gal riektų dar ir kitą parašyti. Apie baimę gyventi neonacių pašonėje. Tai, ką matėm grįžę i Zeil, perrėjo daugiau negu šiurpuliuku išvydus dar didesnes ginkluotąsias pajėgas gatvėje. Policininkus, apsiginklavusius iki dantų, kažkokius būrius su šalmais ir visokia kitokia amunicija, bei baisiai rėkiančius jaunuolius su neonacių atributika. Apima baimė suvokiant, kad jų jaunimas visgi nepasimokė iš istorijos ir šalies klaidų. Nenorėčiau pamatyti savo akimis to siaubo, apie kurį tik ateina pajautimas iš muziejų, pasakojimų, istorijos ir t.t.
Tiesa, aš dar bandau kažko klausti policininkų, bet matyti, kad jie baisiai įsitempią ir suirzę, nelabai noriai man atsako į tai, ko klausiu... baisiai nervinasi. Suprantama dėl ko. Tokiai miniai nusprendus paleisti jėgą, manau, kad Frankfurto pasididžiavimu laikoma Grosse Bockenheimer landstrasse liktų nusiaubta neatpažįstamai.
Protestai ir visokios kitos akcijos čia yra baimė. Ir suprantama kodėl. Nes čia jos yra stipri jėga. Masės gali valdyti. ir labai daug.
Na, ką... gal ir užtenka apie šią dienelę... dar gal moteriškas silpnybes, pagavusias mus tą šeštadienį reiks aprašyt :) bet čia ateičiai ;)