Rytas

Atsikeliu šeštą valandą ryto. Frankfurtas skęsta sniege. Pirma mintis, kad kraupu. Čia gi vos ne vasara.

Šilta ir gražu, žydinčios gėlės ir krūmai, išsprogę medžiai...

Bet mane ramina, gyveni tarp kalnų, tad oras toks ir turi būti. Gali keistis kas kelios valandos. Bet vis tiek keistas atšalimas.

Ne tiek keistas, kaip gal žiaurus.

tą rytą nedaug trūksta pramiegoti seminarą. na, ir noro didelio nėra ką nors daug daryti. Bet vėliau viskas susitvarko.

Šiandien susipažįstu su profesoriumi iš Amerikos Aratu. Kietas dėdulė. Ir gana linksmas bei geras.

Pakviečia kada prie progos alaus ar arbatos aptarti Japonijai primestos konstitucijos. Sutariam, kad ir mano raštadarbis bus kažkas su Japonija susiję, nors man tiek įdomu, tiek Irakas, tiek Indija, tiek Turkija ar Afrikos šalys.

Po Arato lekiu pas Doo-Jin Kim'ą. Dar vieną šiltą žmogeliuką čionai. Pasisiūlau jau balandžio 14 dienai daryti prezentaciją (tad natūralu, kad naudinga moksliškai savaitė laukia).

Jie šiek tiek prablaško mano dieną, kurią visą gaubia šalčio baimė. Ji tiesiog sukausto, kai einu gatve ir matau mirštančią gamtą: žiedus, pradėjusius pūti nuo drėgmės ir šalčio, sakuras, iš šviesiai rožinės virstančias rudomis, žemę, visą apklotą sniegu...

Toks tas sniegingas rytas Frankfurte balandį...

Vokiečiai jau patys nerimsta. Kur gi mūsų vasara? Kur gi ji?

Ateis :) ir viliuos, kad pasiliks.