Gyvenimas yra pats gražiausias šiomis dienomis. Neskaitant kai kurių mažyčių nusivylimų, kurie buvo greitai pamiršti, viskas plaukia smagiau negu tikėtasi.
Prieš išvažiuojant iš Lietuvos žinau, kad gerus kelis mėnesius kliedėjau, kaip ten bus sunku ir panašiai, kad kalbos nemoku, ir šiaip čia gryniausia ir didžiausia kvailystė gyvenime. Pirmas mėnuo toks ir buvo.
Depresavau, kad beveik nieko nesuprantu, kad šventės be mylimų žmonių, kad NIEKAS NERAŠO LAIŠKŲ, kad senstu, kad daug mokytis... o dabar gal praėjo tos baimės. Jaučiu, kad išgyvensiu ir taip, su savo prasta slebizavojimo vokiečių kalba.
Ir ne tik. Šiandien pajutau, kad vis lengviau yra suprasti, ką aplink esantys žmonės šneka, tiesa, vis dar ne jaunimas (jo slengas yra man dar per didelis riešutėlis), vis lengviau prabilti vokiškai, vis dažniau vietoj angliškų žodžių įmetu vokiškus... jie tarsi lenda lenda pasąmonėj į mano smegeninę ir niekaip negaliu išmesti. Tenka ilgiau regzti angliškus sąkinius, kad neprišnekėčiau anglišku-vokišku mišiniu, dėl to net pagalvojau, kad kalbos mokymuisi čionai yra žymiai geriau atvažiuoti nemokant anglų kalbos.
Manau, kad jei man taip būtų buvę, dabar jau žymiai stipriau kalbėčiau vokiškai, nes dabar visada turiu rezervą, jei kartais ko ir nežinau ar kaip ką, galiu kalbėti angliškai ir greičiausiai susišnekėsiu... Šiaip labai keista, kai atvažiuoji į šalį, kurioje anglų kalba yra tokia pat antroji kalba moksleiviams ir studentams kaip man, o jie tave laiko angle ar amerikiete... aš vis stebiuosi vokiečių atbukimu, ypač studentų mokytis kalbas. Tiesa, daug kas šneka angliškai, bet... Čia reiktų įterpti Indrės pasakojimus apie jos patirtį su vokiečiais studentais seminarų metu, kur atėję studentai virkauja dėstytojui, kad o ne, anglišką tekstą skaityti... ir dėstytojas tarsi teisinasi.
Šiandien apturėjau vizitą pas Kilerę, ačiū už tai išvykusiai Sonjai ir Indrei... ir tikrai nuoširdžiai dėkoju, nes pirmą kartą turėjau progą pažinti ją kaip žmogų, asmenybę, beje, gana šiltai... buvo aprodyta biblioteka josios, kur aš galėjau rinktis ką noriu skaityti... nežinau, ar ją sužavėjo mano domėjimasis istorija, menu ir kultūra, bet išėjau iš jos kabineto su dešimtimis knygučių bei brošiūrėlių, žemėlapių bei plakatu, kuris jau puikuojasi ant mano kambario sienos... bei iš skrandžio jau greičiausiai pranykusiais Rafaelo saldainiais. Šiaip nustebino, kad mane vaišino jinai. Buvo gana tikrai smagios 2 valandos, ko dėka pavėlavau šiek tiek į fechtavimąsi, na, bet matyt, vertėjo.
Tiesa, fechtavimasis, skirtingai nei fitnesas, vis dar yra sekinantis ir nepilnai išnaudojamas laikas. Skirtingai nei fitneso, kuriam pasirengimo lygį jau pasiekiau, fitneso treniruotės yra žymiai mažiau kokybiškai išnaudojamos. Tiesa, čia žiūrint iš maksimalizmo pusės, kaip šiandien pasakė treneris, kad reikia papildomai treniruotis ir mankštinti raumenis visada... visgi mūsų varžybos jau už trijų savaičių. Tiesa, aš tai sužinojau tik šiandien, nes iki tol vis nedrįsdavau pasisakyti, jog nesuprantu visko vokiškai... šiandien natūraliai išėjo, kai išgirdo mane besišnekančią su viena politikos mokslų studente apie vieną iš praktikuojamų pozicijų, tad šiandien gavau ypač daug dėmesio tiek fizine, tiek psichologine prasme. Kietas treneriukas. Man jis labai patinka. Toks šarmiškas ir žavingas, linksmas ir besišypsantis, žmogus su charizma.
Kažkaip man visada sekasi su žmonėmis, ypač šiek tiek vyresniais: dėstytojai mokykloje, muzikoje, visokie tėvų draugai, o dabar bus įrašyti ir universiteto dėstytojai bei treneriai :) Gaila, kad Marco dingo iš fitneso, labai gaila :( nebėr tokios energijos pliūpsnio per fitneso valandėles kaip būdavo anksčiau, nors ir labai šypsosi ir gražiai mūsų naujoji trenerė, visgi... visgi :)
Šiandien dar pasipildė protingų ir šiltų žmogučių gretos. Prieš tai buvusius į sąrašą tinkamų žmonių įrašytus istoriką, amerikos ir anglijos studijų studentus, vieną kitą jau seniau pažįstamą užsienio studentą bei vieną politologę, papildė 4 merginos medikės, gaila, tik kad baisiai daug laiko joms tenka mokytis, kitaip mielai eitume arbatėlės, kad ir pas mane į WG... tiesiog gera...
gyvenimas bėga tarp traukinių, planavimo, begalinio skaitymo, rašymo, virtualaus bendravimo ir kultūrinimosi bei sportavimų - ko daugiau galima benorėti, gal nebent, kad neateitų tas raštadarbių rašymo laikas :D
Labos.
PS. o štai ką radau šiandien gražaus... http://www.saatchi-gallery.co.uk/showdown
Kažkuo man priminė Geinsboro...
O šitas tiesiog vaikišką pievos vaizdavimą.
Nerealus darbelis... ir šachmatai, ir perspektyva... kai nusibos Šmikis su šeimyna ant mano desktopo, gal keliaus šis... :)
O šitas man priminė spalvingą fliuksistų bei Kandinskio mišinį...Ryt bus daugiau ;)
Pranešimai
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą