Strasbūras

Ilgai galvojau, ar publikuoti šį įrašą, bet visgi nusprendžiau, kad reiktų. Nuotraukos jau seniai įdėtos. Tiesa, jų gal stipriai per daug ir aš labai blogai padariau, kad jas visas iš eilės sudėjau per daug nežiūrėdama, kas ten kaip ir iš kur.

Taigi, šią kelionę mums sugalvojo organizuoti gražusis berniukas, dėl kurio lyties ilgai ginčijomės su Indre, bet vėliau paaiškėjo, kad mano spėlionės buvo nepagrįstos dėl moteriškos jo lyties. Ką padarysi. Pranešė apie kelionę gal likus savaitei, tad nebuvo daug laiko galvoti važiuoti, ar ne. Nors iš tikrųjų, kai pagalvoji, kad už 23 eurus ne tik nuvažiavom pirmyn ir atgal, bet dar ir paplaukiojom keltu nemažą valandėlę. Tad jei kas siūlytų, būtinai prisiplakite prie Erasmus studentams visokių organizuojamų renginių. Mes jau supratome, kad jiems organizuojami renginiai dažniausiai nebūna brangūs, bet labai smagūs. Aišku, reik kompanijos. Mano kompanija buvo Indrė (kaip ir didžiumą kartų, už ką esu beprotiškai jai dėkinga), tad akivaizdu, kad buvo smagu.

Bet iš pradžių. Kaip visada būna, tokios kelionės netrunka ilgai, ir tai galbūt galima laikyti jų minusu, bet kartu ir pliusu. Iš vienos pusės turbūt nespėji visko pamatyti, iš kitos nepradeda nusibosti. Visgi iš kelionės geriau parsivežti gerus įspūdžius negu negatyvius.
Mūsų kelionė prasideda anksti ryte. Aš beskubėdama išlėkti iš namų pamirštu pirštines, oi, kaip man tai atsirūgsta kelionės metu, bet nesvarbu. Žinoma, taip pat nespėjus pavalgyti, na, bet tai netaip svarbu, kuprinėje visada būna maisto. Ir ta pačia proga Indrei juoko. Į sveikatą.

Išriedam autobusu nuo geležinkelio centrinės stoties ir judame link Prancūzijos sienos. Autobuse vietos vos ne kiekvienam po dvi kėdes, tad iš karto pasiruošiame vietos grįžimui atgal, nes būsim nusikalusios kaip šunys (na, yra toks posakis su šuva). Po dviejų valandų mes jau vaikštome prancūzų žemėje. Smagu.

Kas jau kas, bet Strasbūras pakeri. Ir tikrai ne dėl to, kad ten įsikūręs Europos Parlamentas. Oi, ne, tikrai ne. Sakyčiau priešingai, tas pastatas darko visą senųjų amžių miesto dvasią, bet jį vis tiek tenka praplaukti su keltu. Keista, bet maršrutas taip kvailai sudėliotas, kad nuplaukimas pažiūrėti į tą nieko ypatinga neturintį pastatą užtrunka daugiau negu pusvalandį. Et, aš mieliau būčiau apžiūrėjusi kitus jaukius siauručius kanelius Strasbūre. Nors... prancūzai greičiausiai didžiuojasi šiuo pastatu labiau negu visu Strasbūru, tai gal ir suprantama, kodėl jis įtrauktas į keltų programas. Iš kitos pusės, suprantama, kad daug kam sukeltų šypseną turisto pareiškimas, kad buvau Strasbūre ir nemačiau Europos parlamento pastato. Na ką padarysi. Dvi medalio pusės, o yra kaip yra.

Strasbūras mane sužavi dideliais magnolijų žiedais, kaip, beje, ir Frankfurtas, tik skirtumas tas, kad čia jie jau rodo šiltesnio klimato egzistavimą, nes vietomis net parudavę. Taip pat akių neleidžia atitraukti ir fachverkinius primenantys namai, o gal ten iš tiesų jie tokie? galbūt. Ši dalis prancūzų paprastai vadinama Petite-France. Taip pat ne vienam šiltų sentimentų tikėtina sukels viduramžių laikų tiltas per kanalą.
Tačiau, visgi didžiausi aplodismentai bus skirti gotikos šedevrui Strasbūro katedrai ir jos aikštei. Pakylus į viršų už vos 2,2 euro galima visą Strasbūrą pamatyti kaip ant delno. Tuomet ir įvertini miesto grožį, mažus jo kvartalėlius bei alsuojančią dvasią su jaukumu. Taip ir norisi pasilikti stovėti apžvalgos aikštelėje. Tačiau stiprūs ir atšiaurūs vėjai gana greitai nuleidžia žemyn, ypač tokius kaip aš, kurie pamiršta pirštines pavasario pradžioj. Tačiau spėju įamžinti tiek fotografijomis, tiek trumpais filmukais miesto grožį.
Švento Nikolo, Pauliaus, Mauricijaus, Jono, Gijlermo, Tomo ir kitos mažos bažnyčios pakerės savo išaugota nuo viduramžių architektūra. Didžioji dalis jų visai šalia kanalų, tad per mažiau nei 2 valandas galima pamatyti nemažai Strasbūro įžymybių.
Taip pat neabejoju, kad neliks abejingų ir artimesniems mūsų laikams meno atstovams: pradedant Universiteto rūmais, baigiant nemažu kiekiu muziejų, tačiau šiuolaikinio modernaus meno ir architektūros gerbėjų greičiausiai tai nesujaudins, bet tam jiems skirti Žmogaus teisių teismo, Asamblėjos ir Europos Komisijos bei Europos Parlamento rūmai, patenkinsiantys net ir šios krypties mėgėjus.

Bet tai tik viena Strasbūro pusė, veidas, kurį pamatysite atvirutėse, nuotraukose, filmuose, bet yra ir kitas veidas, kuriam pamatyti neužtenka 2 valandas paplaukioti laiveliu kanalais. Reikia išlipti ir eiti, eiti, eiti, blūdyti, ir geriausia be žemėlapio. Tada smagiausia. Atrasti galima tokių dalykų. Gaila, kad to laiko buvo mažoka bent jau man taip atrodė, bet užteko apvaikščioti ne vieną ratą, sulaukti lietaus, pašnekėt vokiškai, nuspirkti seniai lauktą stovą natoms (papildomas 2 kg svoris tiek grįžtant į Frankfurtą, tiek vėliau į Vilnių, oi, kaip tada norėsis keiktis...), daugybę atvirukų, užklysti į mažą prancūziškų saldumynų parduotuvę, gaila, kad tik kainos baisiai kandžiojas, susirasti tradicišku suvenyru tampantį medžiaginį drobinį maišelį su miesto vaizdu ir daug visokių kitokių dalykėlių.

Strasbūras tuo ir žavus: mažas, jaukus, bet kartu ir labai komfortiškas bei šiuolaikiškas. Daugiau nepasakosiu, nes galva lūžta, kaip nori būti padėta ant pagalvės po sunkios ir varginančios kelionės (kas mano kitaip, reiškia dar niekad normaliai nekeliavo)... o kartu reik pasiruošt naujai darbymečio savaitei...