Viena diena (AD HOC kino festivalis)

Trumpametražis filmukas iš Danijos.
Ditte Haarlov-Johnsen pasakoja apie moterį, prekiaujančią savo kūnu. Nors tai greičiausiai pasakojimu nepavadinsi. Aš gal iš anksto esu susidariusi tam tikrą nuomonę šiuo aspektu, tad tikėjausi daugiau. Ko? daugiau gilinimosi į tai, kas vyksta. Gal čia iš ankstinės nuostatos kaltos, kad ir iš Jurgos Ivanauskaitės knygos, bet man pasirodė, kad filmas tiesiog prabėgo paviršiumi.
Taip, sutinku, į 30 minučių nesudėsi kažko labai daug, bet kai kurios scenos atrodė beprasmiškos su labai daug triukšmo. Gal taip ir turi būti? gal jų gyvenime tikrai jo daug yra? Galbūt.
Iš tikrųjų mane filmo siužetas privertė susimąstyti, kodėl šis filmas apskritai atsirado šiame festivalyje. Visų kitų filmų orientacija į žmogaus teises bei kažkokios neapykantos mažinimą ar toleranciją lyg buvo aiški, bet kaipgi čia? filmas nesistengia parodyti, kad ši profesija/darbas žemina moters orumą ar ką nors panašaus. Moteris ir nesiskundžia, žinoma, galima nujausti, kad ji labai išgyvena savo išsiskyrimą su dukra, su kuria paskutiniai šešeri metai gali tik pasikalbėti telefonu, nes tai užima bene didžiausią filmo dalį, tačiau vis tiek, kaip šitas filmas gydo nuo visų tų ligų, išvardintų Juozo ligos istorijoje? gal nebent nuo abejingumo, nors... Man labai keista. Žmonės kuria filmus bei kalba apie tai, kaip tai žemina moters orumą, bet prostitucija nedingsta. Jos mastai ne tik kad nemažėja, bet priešingai, vis didėja. Ir paradoksalu, yra daugybė šalių, kur tai yra draudžiama, bet visi žino, kad tai vyksta ir niekas nesiima jokių priemonių... belieka daryti išvadą, kad tai tampa norma. Ir iš visų filmų, kuriuos mačiau per šį festivalį, šis greičiausiai vienintelis kalba apie tai, kas jau tapo šiuolaikinės visuomenės dalimi, kuri net nebejaučia atgrasumo.
Moderniam žmogui patinka pirkti. Taip. Užtenka pasiskaityti tiek politinės sociologijos, tiek bet kokius kitus tekstus, kalbančius apie pokyčius visuomenėse: žmonės nebesistengia kažko daryti patys (pavyzdžiui, prisidėti savo veikla kokioje nors organizacijoje), jie mieliau sumoka pinigus ir taip jaučiasi jau prisidėję. Žmonėms reikia save pateisinti, bet tai jie daro pinigais. Mieliau laiką, kurį skirtų savo vaikui ar kokioje nors kitoje srityje, kur tai būtų naudinga ir prasminga, praleidžia vėpsodami žydrąjį ekraną ar dar ką nors. Tačiau jie mielai skiria pinigų kokiai nors organizacijai, tarsi pasakydami sau, jog visgi aš esu jautrus pilietis, kuriam rūpi ir pats prisidedu, kad situacija keistųsi.
Panašiai ir su prostitucija. Dauguma teigia, kad tai labai negerai, bet nieko nedaro, kad dingtų ištisi miestų moterų parsidavinėjimo kvartalai. Apie tai, kad didžioji dalis sutenerių yra vyrai, kalbėti irgi greičiausiai nereikia. Kaip ir apie tai, kad greičiausiai mažuma vyrų, turinčių žmonas (ir mylinčių) siųstų jas tokiu būdu užsidirbti pinigų. Tad užburtas ratas. Be to susidaro ir kita situacija paskutiniuoju metu, kad darbas vyrų maloninimo srityse tampa ne tik gerai apmokamu, bet ir kažkokia privilegija. Kažkodėl pateisinu tas merginas, kurios dirba striptizo klube. Aš to nedaryčiau, bet viena panelė gerai pasakė: kad tokį atlyginimą, kaip ji gauna už du vakarus per savaitę šokdama, aš uždirbčiau per pusę metų normalioje įstaigoje, o ir vyrų dėmesys normaliuose klubuose yra malonus ir nekenksmingas (teigia, kad tuomet ir vaikinas nereikalingas). Hmmm... ir tuomet suprantu, kad tokiom merginom visiškai nerūpi moraliniai dalykai (slidu, visgi kiekvienas supranta tai savaip) ir tokios veiklos uždraudimas joms atimtų pragyvenimo šaltinį. Ir galvoju, kad jos tuo nelabai apsidžiaugtų. Filmo herojė, greičiausiai taip pat... paradoksalu, bet dažniausiai tokiose įstaigose dirbančios merginos neturėtų kur kitur eiti.
Tad ir filme nesmerkiama prostitucija. Kai kurios scenos priešingai sukelia tam tikrą pasitenkinimo savo darbu jausmą, ypač, kai atneša filmo herojei batelius. Aš, aišku, apie juos pasakyčiau, kad baisūs, bet jai tai - princesės garderobo dalis. Vakarietiškas grįžimas į geišų laikus. Taip, būtent taip.
Filmas, kaip filmas, bet greičiausiai neičiau žiūrėti antrą kartą, nes neišvydau nieko, kas priverstų žiūrėti ir žiūrėti. Kažkas panašaus į edukacinę programą, kurią nueini, pažiūri vieną kartą, "suvirškini" ir užtenka.
Bet šiaip idėja labai gera. Labai. Manau, kad šią nišą ateityje kas nors tikrai būtinai išnaudos, nes parodyt tikrai yra ko, ne tik kažkokius neaiškius kadrus. Tad lauksim.
Be to, gali nesigailėti žmonės negavę bilietų - nieko ypatingo, ypač palyginus su tokiais šiame festivalyje pasirodžiusiais filmais, kaip "Taksi į tamsą", "Barkinge visi balti" ar "Meilė ir žodžiai"...
Tačiau visgi, kai ką pamiršau paminėti, tai greičiausiai pirmas mano matytas filmas apie prostitutę, kuriame tiek daug teigiamų emocijų. Nėra pesimizmo, išnaudojimo kadrų, prievartos... Gal ir neblogai.