Žmogaus teisės /šiaip

Pirmadienio vakaras ir kaip įprastai įnaktėjus ruošiuosi žmogaus teisių seminarui. Rytoj jis bus tikrai neįprastas. Kažkiek aš jo bijau. Paskutiniuoju metu studijuodama žmogaus teises, supratau, kad žmogus nieko neturi. Neturi teisės net į patį save. Į savo gyvybę, gyvenimo būdą ar dar ką nors. Šį antradienį kalbėsim apie 8 Europos Žmogaus teisių konvencijos straipsnį. Bet gal ne tai mane privertė padaryti šį įrašą.

Skaičiau taip vadinamąsias atvejo studijas, tiksliau, bylas, pateiktas Europos Žmogaus Teisių Teismui. Na, pirma nesukėlė daug emocijų. Tiesa, pagailo man tos moterėlės, kuri pasijautė vyru ir pasidarė daliną lyties keitimo operaciją, bet negavo teisėtos teisės pasikeisti asmens kodą, vardą ir t.t., kad nebūtų diskriminuojama, tiksliau, jau reiktų sakyti, diskriminuojamas, bet antrasis atvejis mane privertė pakraupti. Gal dėl to, kad iki šiol vis dar esu moteriškos lyties padaras. Jei būčiau vyras, greičiausiai suveiktų kaip ri pirmuoju atveju, tik tam tikra užuojauta ir stengimasis suprasti.

Antroji mano šį vakarą skaityta byla apie vieną Lenkijos moterį, kuriai nebuvo leista atlikti aborto, po kurio ji tapo akla. Beskaitydama šią bylą, prisiminiau pavasarines diskusijas Lietuvoje dėl pateikto abortų įstatymo projekto bei vasarinius įvykius Lenkijoje, kai išprievartautai nepilnametei niekas nenorėjo išduoti patvirtinimo, leidžiančio nutraukti nėštumą.

Taip ir susimąsčiau šį vėlų vakarą apie tas mistifikacijas ir leidimus bei draudimus. Neišsiplėsiu per daug, nes šiuo klausimu, bijau, kad mano nuomonė visai nesutaptų su didžiosios daugumos šios planetos vyrų, o greičiausiai ir moterų, bet tik šiek tiek trumpai prabėgsiu pro tai, kas mane verčia pakraupti.

Tysiac byla. Vieniša moteris augino du vaikus ir laukėsi trečio. Net trys gydytojai diagnozavo, kad gimdydama ji apaks, tačiau tai buvo neįrodymas ir moteris buvo nusiųsta į kitą ligoninę, atseit, atlikti išsamesnių tyrimų. Išsamesni tyrimai reiškia apie 10 minučių vieno daktaro apžiūrą bei kitų dviejų gydytojų tiesiog pasirašymą po nutarimu, kad gimdymas nepakenks nėščiosios sveikatai. Po gimdymo moteris beveik akla. Besilaukdama ji žinojo, kad tokia taps, nes natūraliai jautė pokyčius. Dabar ji viena augina tris mažus vaikelius, nedirba ir greičiausiai niekada nebegalės dirbti. Bandau įsivaizduoti, koks psichologiškai traumuotas gimė vaikelis, ir koks bus dar moraliai traumuotas ateityje, nes abejoju ar vyresnieji neprikaišios jaunėliui dėl aklos mamos, kuri ateityje guls kaip nelengva našta ant jų pečių.

Negi taip pasauliui trūksta gyvybių, kad reikia aukoti sveikus žmones idant didėtų mūsų bjaurių išpampusių baltaodžių populiacija? O gal mintis, kad kinų milijardas neduoda ramybės miegoti europiečių valdžios klikoms? Atsibustų geriau kada nors. Lenkijoje kas metai atliekama iki 200 000 nelegalių abortų. Apie juos tylima ir garsiai nekalbama. Ir nereikia. Katalikiškas kraštas. Tik kodėl man tai prasilenkia su šventojo rašto mintimis ir Kristaus mokymu? Matyt, aš ir vėl kažką blogai supratau. Ne taip išmokau, ne taip, kaip reikėtų, kad būtų pateisintas toks idiotizmas XXI amžiuje.

Grįžtant prie mano minėtos lenkės, jai nepavyko per teismus surast teisybės, ir greičiausiai nepavyks. Nepavyktų ir Lietuvoje. Anądien klausiausi panelės, sėdėjusios šalia autobuse ir kalbėjusios telefonu. Pasakojo apie tai, kaip nuėjo į teismą kažkokį dirbti. Paklausiau, ir supratau, kad teisybė brangiai kainuoja. Ir geriau neieškoti Temidės užrištom akim, tai tiesiog labai gražus simbolis, dar likęs iš senų laikų, gal tegul tokiu ir lieka.

Norėčiau, kad žmonės pagalvotų apie vaikus, apie tuos mažus stebuklus, vienintelius ir nepakartojamus... prisiminiau savo biologijos mokytoją Čekanavičienę, kuri visada tai kartodavo. Labai šilta ir miela moteris. Ir man šitie jos žodžiai įstrigo visam gyvenimui. Blogiausia, kad ji teisi, o didžioji dalis planetos gyventojų iki šiol nesupranta, kad gandrų apsilankymas ne geresnio gyvenimo senatvėje užtikrinimas, o pirmų pirmiausia kažkas gražaus ir nepakartojamo. Norėtųsi, kad visi vaikai būtų laukiami. Ir sveiki.

Dėl to džiaugiuosi, kad seime ponai ir ponios susiriejo ir „nieko doro“, anot jų pačių, nepriėmė. Tik džiaugiuosi. Gražių lėlyčių rajonų lietuviai dar nesusikūrė kaip Japonijoje, tradicijų neturi, kultūros taip pat, gal dėl to geriau neskubėti su tokiais įstatymais, kurie ateityje gali būti pražūtingi. Lietuvoje abortų įvykdoma apie 5000 abortų kasmet. Tai ne 200 000 nelegalių abortų Lenkijoje. Vertėtų susimastyti, kas yra kas.

O iš ir toliau grįžtu skaityti bylos. Žmogaus teisių disciplinos studijos man kelia baimę(es). Supratau, kad visa tai, ką iki tol sau buvau įsikalusi yra tik kvailos įstatymo raidės, tik žodžiai, kurie praktiškai gali tau kainuoti gyvybę. Gerai, jeigu tik ją ir tik tau.

Vidurnaktis. Suprantu, kad turėčiau visgi grįžti į kitą langą, bet akimirką save pateisinu. O gal visgi kas nors susimąstys?

Kaip visada optimistiškai save nuteikinėju, net ir suprasdama, kad realybėje viskas nusidažę tamsiom spalvom, vis tiek stengiuos tikėti, kad viskas bus gerai. Naivūs tie optimistai, bet aš vis tiek tikiu, kad kada nors laimės gėris.

Labanaktis.

Šiandien gavau gruziną vaiką. Morališkai ruošiuos sunkiam ir ilgam darbui. Ech tie vaikai... ir džiaugsmas, ir ašaros kartais būna. Bet vis tiek smagu J

Ai dar ką prisiminiau, mane šokiravo mintis, kad nėštumas nepriklauso privataus gyvenimo sferai. Ir tuomet nežinau, kas geriau, ar arabų šalys, kur oficialiai nėra teisės, bet moteris gali daryti su savo kūnu, ką tik nori, ar Europos Sąjungos, kur rūpinamasi ir eskaluojamas žmogaus teisių svarbumas. Kodėl taip prirašiau. Praktiškai primečiau. Tai vargšei moterėlei sėkmės atveju priteis kažkokią sumą, kurią valstybė privalo išmokėti per 3 mėnesius. Ta suma iš principo yra juokinga. Nors dar nepriėjau iki tos vietos, kur rašo, kiek išmokėti turės pinigų, bet žinau, kad Europoje gyvybė dažniausiai kainuoja 30 000 eurų, o įvertinant, kad čia gyvybė likus... tai vat, išmokės jai tuos varganus eurus, dalį jų suvalgys infliacija, dalį galbūt išlaidos maistui, ar kitkam. O teisingumas taip ir nebus atstatytas. Galbūt ta moteris būtų galėjusi grįžti į savo seną darbą vietoj gimdomo trečio vaiko, uždirbti po keletą tūkstančių ( o ne gauti varganus kelis šimtus... kurių greičiausiai vos už butą susimokėti užtenka), išvažiuoti kur atostogų, ar panašiai, ir visa tai tau nubraukia idiotas daktaras, katalikas, manantis, kad nėštumo nutraukimas yra nuodėmė prieš dievą, negimusį vaikelį ir valstybę.

Anksčiau nesuprasdavau, ko tie žmonės man taip linki sveikatos. Dabar jau žinau, kad sveikata neįkainojamas dalykas, ir jo už jokius pinigus nenusipirksi. Tad apie kokią čia teisybę kas kalba?