Brėmeno muzikantai

Atšalo labai greitai. Netrukau pastebėti, kaip teko išsitraukti žieminę striukutę vėsiems rudens darganos rytams bei naktims.
Tačiau dar yra, kas gali sušildyti. Teatras.
Kai draugas pakvietė net negalvojau spyriotis, visgi ir pagal lažybas priklausė. Tiesa, mane baisiai nustebino kolegų pastebėjimai, kai paklausiau, ar norėtų į šį Keistuolių spektaklį, kad jį jau daugybę kartų matę ir nėra ten ko žiūrėti.

Galbūt jie ir teisūs. Kai kam ten nėra ką veikti, kai kam, tokiem, kaip man, "Keistuoliai" yra būdas atsipalaiduoti, pamirštant visus rūpesčius, blogą nuotaiką ar kokius kitus gyvenimiškus nesklandumus. Tai - geriausias vaistas nuo visų ligų.
Keistuoliai visada pasižymėjo ir iki šiol tokie išliko spinduliuojantys šiluma, optimizmu ir gera nuotaika.
O šis spektaklis tiesiog tobulas. Net ir kelis kartus matytas jis vis dar traukia. Traukia geromis emocijomis, muzika, kuri man, beje, viena gražiausių iš visų matytų "Keistuolių" spektaklių.
Apie Keistuolius daug pasakoti nereikia. Jie savo spektakliuose kalba širdimi, ne tik lūpom ar judesiais.
O istorija "Keistuolių" Brėmeno muzikantų labai paprasta, kasdieniška ir adaptuota šiuolaikinio kasdienio gyvenimo aktualijom. Net sakyčiau tas vyrukas juodu kostiumu man nemažai priminė niekam nežinomus talentus į žvaigždes bekeliantį Valinską. Tiek vienas realybėje, tiek kitas spektaklyje žada pinigus, šlovę, žinomumą... svarbiausia, kad viskas gerai baigiasi, bent tiems spektaklio personažams.
Be to, ir dainos čionai neleidžiančios nuobodžiauti - pradedant žinomomis melodijomis, baigiant originalia aktorių kūryba. Tiesiog gera ir gražu.
Reikia nueiti ir pamatyti. Teatrą reikia jausti, jis nesiduoda visavertiškai aprašomas.
PS. tiesa, Keistuoliai turi vieną mažą bėdą, jie tokie populiarūs, kad bilietais reikia rūpintis bent prieš kelis mėnesius (dažniausiai).