Visai netikėtai teko apsilankyti šių metų knygų mugėje. Nustebino pirmiausia, kad ji visgi buvo atskirta nuo Studijų mugės, kuri beveik visą laiką vykdavo paraleliai, tad šiek tiek mane nuliūdino sprendimas šias dvi ekspozicijas atskirti. Iš vienos pusės manau, kad tai nenaudinga pačioms mokslo įstaigoms, nes nemaža dalis einančių į knygų mugę, užeidavo ir pas juos. Iš kitos pusės, nenaudinga ir būsimiems studentams, kurie, iš senesnių metų pamenu, atvažiuodavo iš rajonų į knygų mugę bei pasidomėdavo ir ateities studijom, dabar spėju, žymiai mažiau žmonių tai padarys ir ne tik dėl to, kad važiuoti iš rajono į Vilnių yra gana netrumpas kelias, reikalauja laiko, bet kartu ir dėl finansinių išteklių. Juokas juokais, bet iš Klaipėdos atkeliavimas vien pasidomėti savo studijomis moksleiviui, taip, būtent jam, kuris dar negauna nei jokios stipendijos, nei dirba dažniausiai, atsieitų minimum 120 litų. Bet gal daug apie tai neišsiplėsiu. Visgi, greičiausiai, kad ir kaip racionaliai išdėstytum argumentus, jie niekam nerūpi.
Visgi šiųmetinė (nesu tikra ar toks žodis egzistuoja, bet remdamasi lietuvių kalbos taisyklėmis leidžiu sau taip brūkštelti) knygų mugė? Taip, daugiau reklamos, skambesnis pavadinimas, visko daugiau... tik vat, prisiminiau aš ankstesnius metus, ir gal čia tik toks mano subjektyvus pastebėjimas, bet šiemet žmonių mažiau. Ar dėl to, kad vasario 14-oji akis užpylė, ar čia pasiruošimai Valstybės atkūrimo šventei, o gal vėl krizė pakišo koją vargšui lietuviui knygomis pasidomėti? Nesvarbu...
Akį labiausiai traukė, beveik tampa tradicija, užsienio leidyklų stendai. Pirmiausia, japonų kultūros stendas, vokiečių kalbos knygos, atkeliavusios iš Frankfurto knygų mugės (dar gavom visai gražius baltos atverstos knygos ženkliukus), po to taschen, kurio kainos man jau buvo neįkandamos, bet ką padarysi. Aišku, buvo neblogų ir lietuviškų leidyklų stendų. Prie Baltų lankų knygyno stendo stovėjau ir negalėjau patikėti tokiomis išleistomis klasikomis ir žiauriai širdelę spaudė, kad neturiu atliekamų bent kokių penkių šimtų litukų - taip ir pasiėmus Friedmaną, Murakami ir kitus originalo kalba. Dar, kaip visada ir tradiciškai, man visada žavus Sigutės Ach stendas "Nieko rimto", ten visada galima rasti ko nors, kas atgaivintų bet kokią sielą. Tiesa, knygoms nuolaidos visai nemažos. Pagalvojau, kad man, nusipirkus vien ispanų-ispanų kalbos žodyną, jau sumokėti pinigėliai už įėjimą būtų atsipirkę... o jeigu perki daugiau, tai galima visai neblogai sutaupyti... tiesa, į knygų mugę nusprendžiau eiti tik gavusi pakvietimą, visgi krizė ir darbo neįmanoma gauti, tad šiais nestabiliais visomis prasmėmis laikais, reikia gyventi susiveržus diržus - ką ir siūlo daryti paprastiems mirtingiesiems visų mūsų balsuotojų mandatus gavęs Seimas ir Vyriausybė. tad tą ir darom.
Taip pat šiemet mane sužavėjo vaikams skirta visa salė - o ten ir papiešti, ir vaikiškų knygų, ir žaidimų, ko tik nori, galima buvo rasti. Matyt, aš dar vaikas, bet man ten labai patiko. Žiauriai. Ten daug smagiau negu suaugusiųjų skyriuje, ir kas svarbiausia, žymiai šilčiau, net sakyčiau vienoje vietoje buvo pakankamai dušna ir karšta, bet viską susumavus, šauniausia vieta. Tiesa, ekonominiu atžvilgiu, gal ir ne iš pelningiausiųjų pardavėjų atžvilgiu, bet ką jau padarysi, kaip sakoma, grožis reikalauja aukų, tai taip ir gėris. Negi gaila vaikams.
Parodos metu dar sukuriau ir viziją Europos Sąjungai. Aišku, greičiausiai ji išsiskirs iš visų kitų ten surašytų. Pirmiausia dėl to, kad greičiausiai būsiu vyriausias atstovas ją tenai užrašęs, iš kitos pusės, paskaičiau ką ten vaikai rašė, ir supratau, kad parašiau nesąmonę. Išplovė man smegenis visu 100 procentų Europos Integracijos kursas ir nebesugebu jau normaliai mąstyti, pasitau visokias postmaterialistines ir kitokias globalaus valdymo ir tūkstantmečio tikslais paremtas vizijas. Niekam gi jos nerūpi. Man tik įdomu, ar apskritai ten kas nors ką nors skaitys? Kažkaip nelabai tikiu, kad net kokiam paprastam Europos Sąjungos šuliukui rūpi, ką galvoja vaikai apie šio organo viziją ateityje. Tikrai, abejoju. Mano įkypomis akimis, tas stendas buvo tiesiog priemonė pasirodyti, kad mes vis dar tokie esame - Europos Sąjunga - ir Jūs (supraskite lietuviai), jai vis dar priklausote. Nepajutote? Tai še, parašykite viziją. Žodžiu, reklama su šviečiamaisiais elementais. Girdėjau, kaip ten uždavinėjo klausimus vaikams apie Europos Sąjungą. Klausia dviejų mergaičių pašonėje, tai kokia didžiausia valstybė ES? "Rusija". "Amerika". "Australija". "Kinija". "Brazilija"... galima būtų vardinti be galo, bet mane, sėdinčią prie tokio mažo vaikiško suoliuko ir besiklausančią tokių kalbų stipriai ėmė juokas. Ir pagalvojau, kad gal tik mes suaugę nesuprantam, kokios turi būti sąjungos. Sumum sumarum, taip tai buvo pati kvailiausia salė visos knygų mugės. Realiai nelabai aš supratau jos reikšmę, prasmę ir reikalingumą, bet tiek to. Ai, tiesa, pamiršau, labai svarbus buvo stendas Europos kultūros sostinėms. Juokas ėmė bežiūrint. Lietuviams reikėjo garbingai atsisakyti šio vardo prieš apsikvailinant prieš visą Europą mažų mažiausiai.
O dabar užbėgant truputį į priekį. Vasario 16-ąją garbingai atšvenčiau korporantų būryje ir ta proga pabendravau su viena portugale, atvykusi į Lietuvą iš Liverpulio (praėjusių metų Europos kultūros sostinė) ir rašanti disertaciją apie Europos kultūros sostines. Nu, ką, nenorėjau, aš jos labai liūdinti, bet bijau, kad jos visą metodologiją gali sugadinti Lietuvos atvejis... nors, ką žinai, gal visgi lietuviai išgirdę, kad gali dar ir mokslinėje dimensijoje susimauti, gal susiims. Tiesa, abejočiau. Visai simpatiška portugalė ruošiasi tirti šiuolaikinio meno centro organizuojamas edukacines programas. Hmmm, nenorėjau aš jos labai liūdinti, tik perpėjau, kad čia eskizavimų, kaip Luvre ar kituose Europos muziejuose, kad ir to paties Frankfurto, galėtų nesitikėti. Greičiausiai jai bus ne tik klimato šokas (jai čia patirta šalčiausia temperatūra buvo minus 4 laispniai, bijau, kad teks patirti ir dar didesnių šalčių iki išvykimo), bet ir kultūrinis. Nustebs pamačiusi, kokia skylė, tegul nesupyksta ŠMC, kad ir kaip aš juos myliu ir skatinu toliau gyvuoti, reikštis ir tobulėti, visgi taip yra. Lietuvoje jis greičiausiai vienintelis toks muziejus, propaguojantis šiuolaikinį meną, bet jo būklė ir parodos... na, pasiūlyčiau pavažinėti po užsienį... visgi tampant Vilniui Europos kultūros sostine, reikėjo ir šiuo nemažai metelių atgyvenusiu pastatėliu tiek fiziškai, tiek dvasiškai pasirūpinti... bet ką čia aš sakau. Yra kaip yra.
O šiemet visgi gerai išpuolė tos šventės. Na, gal ir ne visai gerai, nes prabimbinėjau visas tris dienas ir po to nemažai stresų ir viso kito buvo, bet tokie turiningi savaitgaliai yra labai labai tobulas dalykas sielai ir kūnui.
Kad daugiau švenčių ir laisvų (poilsio) dienų.
Labos, einu pas nuostabųjį "El cartero no siempre llama dos veces". Chao.
Pranešimai
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą