2008 m. kovo 5 d.

Šlapias sniegas arba kodėl lėktuvai nurungia autobusus vykstant iš Lietuvos

15:00 turėtumėme pajudėti iš Vilniaus autobusų stoties, tačiau autobusas vos ką tik atvyko, vyksta bandymas susėsti, bet ne visi randa vietą, nes jos tiesiog nėra. Paaiškėja, kad parduota daugiau bilietų negu yra vietų. Na, bet ką padarysi.
Vis dėlto net ir tokiomis betvarkių betvarkės sąlygomis pajudame be bagažo registracijos, be bilietų tikrinimo ir vietų susiradimo.
Tačiau Kaunas nurungia šioje betvarkės srityje ir Vilnių. Ten prabūnam visas 2 valandas. Tokios betvarkės man dar neteko matyti: kas nori, ką nori daro. Brrr... baisu prisiminus visas tas nesąmones daros. Dar gražiau pasidaro pajudėjus. Stiuardesė kažkur pabėgo, tad pajudame ir be jos. Sustojame nesinchroniškai, matyt, kad vairuotojams užplaukia, ir aišku, negreitai. Autobuso WC taip pat užrakintas, tad ne paslaptis, kad broliai lietuviai, kurie ne tik sugeba bedarydami alaus butelius aplaistyti puse autobuso, prisigėrę kabinėtis, bet ir nesulaikyti šlapimo, taigi autobuse greitai darosi sunku tverti, ir aš mintyse tūkstantį kartų prasikeikiu, kad nepasirinkau kokios kitos keliavimo priemonės, kad ir traukiniais su persėdimais. Jei ne tas mano sunkusis lagaminas, kurio nesugebu net normaliai nuo žemės pakelti, dar būtų pusė velnio. Vėliau tiesa paaiškėja, kad mano lagaminas ne toks jau ir sunkusis palyginus su kitų važiuojančių studijuoti.
Gerai, kad bent manoji kompanionė buvo nenuobodi ir gana normali lietuvė. Svarbiausia negerianti ir nerūkanti. Išlepinta esu šiltnamio gėlė: negaliu pakęsti ir priimti žmonių, kurie elgiasi sukeldami kitiems nemalonius jausmus.
Sužinau beveik visą savo kompanionės gyvenimą bei gaunu dar kartu pamokymų ir savajam. Tiesa ji baisiai nustemba sužinojus mano važiavimo situaciją: pagaili vargšo vaikelio, tačiau aš ją skubu raminti, kad ne toks jau aš ir vargšas: išmokimas išgyventi sunkiomis gyvenimo sąlygomis yra daugiau skatinantis, o ne atstumiantis dalykas.
Ir šiaip labai gera patirtis pasėdėti ant savo minkštos sėdynės.
Bendrakeleiviai už nugaros aptarinėja savo būsimos kelionės po Indokinijos pusiasalį (Indija, Šri Lanka, Pakistanas) planą. Įdomūs žmonės. Porelė lygiagrečiai per penkiasdešimt metelių amžiaus žavi mane savo jaunatviškumu ir draugiškumu, meilumu bei dėmesiu vienas kitam.
Naktis Lenkijoje prabėga drebato. Šąlu. Šąlu ir dar kartą šąlu. Bet puikiai suprantu, kad ir miegmaišis būtų negelbėjęs... nei šilta žieminė striukė su žieminiais batais, bet gal? Tai jau nebesvarbu.
Šalta Lenkija greitai prabėga ir jau rytą pasitinkam Vokietijoje. Pasidžiaugiu, kad nebėra pasienio kontrolės punktų: nieks nebetikrina pasų, ar dar kokio kitokio bieso, kurį vaikas būdamas būtinai turi vežtis. Berlynas kaip visada. Laikos.
Oras šlykštus.
Magdeburge suploju eurą už galimybę pasinaudoti dušu ir WC 5 minutes. Jokios didelės naudos. Vakarų Vokietijoje jau pavasaris. Žaliuoja pievos bei miškai jau įgyja žalią rūbelį. Tik vėjas dar žiemiškas. Ir žiemiškai sukasi vėjo malūnėliai... Šiauriškai pučia. Kiaurai.
Grožiuosi pravažiuojančiais miestais, kurie primena traviano žaidimo miestelius. Tokie tokie gražučiukai ir kompresuoti.
Na, kas žaidžia, tas tikrai supras: viskas ir keliukai, ir išdėstymas... na, tokie jaukūs kaimukai mėtosi pakeliui važiuojant autobahnu.
Išlipu ant gynybinės sienos prie Kaselio. Nuostabus miestukas. O kokie kalnai, kokie kalnai... nuostabu... labai labai gražu, gal kada nors nuvažiuosiu pasigrožėt.
Iki Frankfurto liko vos keli šimtai kilometrų. Bandau valgyt ir smigti. Miego trūkumas žiaurus.

Komentarų nėra: