Ich liebe Frankfurt am Main nachts... :)

Besėdint autobuse jau kirba mintis, koks gi tas dangoraižių miestas. Ir štai. Iš toli jau matosi Frankfurto bokštai. Tiesa jų nedaug, bet atrodo gerai. Pakalbėjus su vietiniais sužinau, kad Frankfurte greičiausiai jų yra daugiausia, kalbant apie Vokietijos miestus. Tai šiek tiek prajuokina.
Po Japonijos sapnuodavosi man aukštis. Ilgėjaus to aukščio ir polėkio. To skrydžio. Dabar aš čia. Tik skirtumas tas, kad Japonijoje viskas buvo ranka pasiekiama. Daug kur vedės japonai, daug ką užsakinėjo, taip ir nepajutau to skaudaus smūgio kišenei... o čia... na, kosminės kainos šiek tiek atrodo. Nors gal pagal jų pragyvenimo lygį tai ir normalu... kaip ir maistas, rūbai, batai... Vis praeidama pro parduotuves vakar bandžiau įsivaizduoti, kokie naivuoliai man dar būnant Lietuvoje kalbėjo apie tai, kad rūbai ir dar šis bei tas Vokietijoje yra pigiau... nežinau, nebent per išpardavimus gal jie daugiau nuleidžia, bet šiaip čia vienintelis pigus dalykas man pasirodė vynas, kurio visai neblogo galima gauti už 3 eurus, ko Lietuvoje nelabai yra realu.
Tik atvykus mane pasitinka Rūta ir Indrė. Šaunuolės merginos, jei ne jos, greičiausiai dabar gulėčiau ligoninėje dėl gauto trūkio ar dar ko panašaus. Vis dėlto daiktai sveria.
Tiesa, man atrodė, kad aš labai daug ko pasiėmiau, vis dėlto, kai atvykome jau į bendrabutį, kur mane nelegalią, svetimų žmonių įsivedimas į bendrabutį yra draudžiamas, priglaudė viskas apsivertė aukštyn kojom. Supratau, kad aš nieko neturiu palyginus su mergiškom tenai. Iš to ką atsivežiau, gal būtų sudarę pusę vienos iš jų daiktų. Dar labiau nustebau atsidariusi Indrės drabužių spintą: štai ką reiškia mano racionalus požiūris – mano vienas paltas prieš šešis Indrės. Ir panašiomis proporcijomis ir kitur. Iš kitos pusės pasidžiaugiau. Net jei ir priglausiu kokį nelegalą, niekas nesupras atsidarę spintą, kad tikrai jis pas mane gyvena. Gal greičiau priešingai, dar ir dviese gyvenant mano daiktų kiekis nebus priartėjęs prie normalaus bagažo bendrabutyje.
Daug kas stebina Indrės kambaryje... tačiau tik įėjus mane nutvelkia liūdesys ir supratimas, kad greičiausiai visos mano dienos bėgs pas Indrę. Pirma, aš socialinis gyvūnas, ir man reikia žmogaus šalia, tik kai labai mokaus, ar ką rimto darau, kam reikia susikaupimo ir įsitempimo, man reikia vienatvės, šiaip aš mėgstu jausti, kad kažkas yra šalia. O žinojimas, kad už sienos gyvena šaltas vokietis, kuris šneka greičiau nei aš galiu suprasti, to visai nesuteikia. Antra, aš gyvensiu pirmam aukšte, tad apie vaizdą į nepakartojamus dangoraižius galiu nė nesvaigti... o kai dar sužinojau, kokiam korpuse mano kambarys, tai dar geriau supratau, kad nedaug aš jame būsiu... oi kaip nedaug. Vis dėlto ir pas vokiečius hierarchizuota sistema, kuo aukštesnis kursas, tuo aukščiau gyveni...
Nuostabus vaizdas pro Indrės langą. Gėriuosi, ir dar kartą gėriuosi... et... būtinai reikėjo tiems vokiečiams taip sugadinti reikalą? Tuo ir skiriasi jie nuo japonų: japonai nė minutės neleido suabejoti, kad viskas, kas gražiausia būtinai bus mums parodyta... bent jau didžioji dalis. Tad jei ne Indrė, aš greičiausiai nežinočiau, koks tas Frankfurtas iš viršaus.
Truputį užkandus atsisakau miego ir prašau, kad eitumėm miesto apžiūrėt. Deja, mano padrūžkos, nepaisant to, kad praleido ten net 6 mėnesius, neypatingai išvaikščiojusios miestą. Pažįsta kelias gatves, kelis pastatus ir tiek... tad mano klausimai, o kas čia, o kas čia ir lieka neatsakyti, laukdami, kol aš pati viską išsiaiškinsiu.
Po truputį bandau prisiminti, kas kur yra. Bent jau kaip rasti kelią atgal iki bendrabučio.
Pradeda temti. Vaikščiojame po romantiškai sutemusį Frankfurtą. Baisiai gražu. Gražus išlikęs senamiestis ir visa architektūra. Bažnyčių nėra daug, bet jau viduje jos laukia, kol aš jas visas aplankysiu. Prabėgom apžiūrim pagrindinius parkelius senamiestyje. Nuostabiai gražu. Kai kur jau žydi gėlės: narcizai, broliukai, kažkas panašaus į našlaitėles ir dobiliukus.
Frankfurtas žavi tuo, kad menas čia tikrai gyvena. Daug šiuolaikinių visokių skulptūrų ir instaliacijų. Mane tai veža. Norėčiau ir aš taip... na, reikia greičiausiai nuotraukų, kad žmonės suprastų, apie ką eina kalba, bet tebūnie jos palauks geresnių orų, nors vakar ir buvo šilta, tačiau fotoaparatas buvo giliai įkištas kuprinėje, o beskubėdama nesiruošiau brangaus laiko eikvoti jo ieškojimams.

Nukrypimas į šalį: užsieniečių pastebėjimai: lietuvės tokios šaunios, iš tikrųjų, jos visaip stengiasi, kažko siekia ir panašiai, nu bet tu nesupyk, lietuviai vyrai... tikri moliai...
Blogiausia, kad aš visai su jais sutinku... vos keletą vyrukų Lietuvoje galima būtų priskirti tokiai grupei... nors iš kitos pusės, galvoju, reiks pažiūrėt, kokie čia vokiečiai vyrukai... lengva kalbėti jiems, kai pas juos vyro brandaus amžiaus nematysi beveik prasigėrusio, nemylinčio ir nesaugojančio antros pusės... lengva kalbėti... na, bet pažiūrėsim...

Grįžimas atgal. Frankfurto romantika ir grožis dar labiau atsiskleidžia visai sutemus. Mainas nuostabus. Užlipi ant tilto ir tarsi jautiesi lyg būtum prie jūros, vėjas stiprus, Mainas patvinęs, banguoja ir daros gera gera, kai vėjas plaiksto plaukus... taip ir pasijauti savoj vietoj... gaila, kad kartais išlenda ir saulė... tuomet kai vaikštai rajonuose nėra kažkokio gilaus įspūdžio, nors kaip kur. Šalia manęs yra tokia sakurų bei išsigimusių medžių alėja – Zepeleen Alee – nuostabiai gražus žemės lopelis Gihnheim rajone. Bet grįžkim prie Maino. Žavinga sala ir Maino gabaritai man primena Dunojų, tą nuostabųjį žydrąjį Dunojų, tiesa, pagal kolegių duomenis, neprilygstantį Mainui švarumu, bet negi tai svarbu... taip ir laukiu, kada gausiu International student knygutę ir galėsiu bent už įkandamą kainą paplaukioti tais laivais... nes suploti dviejų savaičių maisto pinigų už 3 ar 5 valandų pasiplukdymą būtų ne ypač didelis džiaugsmas bei kartu protas.
Bet faktas kaip blynas, senamiestis Frankfurto puikiai sutvarkytas. Švaru ir, anot Rūtos, saugu. Be to vakar net šilta buvo. Leidau sau vaikščioti tik su megztiniu ir plonyčiu juodu švarkeliu. Ir pirštines buvo galima visai pamiršti.
Tiesa, vokiečiams baisiai šalta čia. Jiems kai būna bent mažytis minusas, praneša per radiją, kad nesušalkite, baisus šaltis, šiltai apsirenkite... tiesa, jie ir dabar šiltai apsirengę vaikšto. Gal čia man dar afekto būsena ir iš vidaus šilta, tačiau šalia jų atrodau kaip neapsirengusi... tiesa, neilgam  orų prognozes aš jau išvykdama iš Lietuvos pasižiūrėjau, optimizmo didelio nesukėlė...
Grįžom beveik naktį. Per langą švietė Frankfurto dangoraižių grožis. Po visų dušų ir valgymų (pastebėjimas: jau dabar jaučiu diskomfortą dėl savo per didelio valgymo, tik nesuprantu, ar aš iš tikrųjų nenormaliai daug valgau, ar tiesiog aplink mane esantys žmonės nesveikai dietų laikosi mažai valgydami) nusprendžiam pažiūrėt filmą. Burtai lemia, kad tai „a walk to remember“... keistas filmas, kurį galėčiau priskirti „seilių ir gleivių“ kategorijai, bet jis šimtą kartų geresnis už tuos, kuriuos nenoromis bent viena akimi teko matyti kelionės metu.
„Man šalia tavęs noris būti geresniam“
„Mūsų meilė kaip vėjas - jos nematai, bet jauti“
Šiaip visada mane siutindavo panašūs siužetai, bet visai neseniai supratau kodėl ir pradėjo siutinti mažiau.
Visada nemalonu matyti tai, kas anot aplinkos yra įpiršta tau kaip neracionalu. Aš gi to pati niekad nebūčiau sugalvojusi... bet vis dėlto pati esu pasimovusi ant tos pačios šakos, tad dar jau lengviau pernešu „seiles ir gleives“... tebūnie, kažko išmokau per pastaruosius keletą metų iš gyvenimo.
Kažkas pavadins gyvenimiška patirtimi, kažkas tiesiog gyvenimu.

Ir keisčiausia, kad noris rašyti pabaigą, kaip rašydavau mokykloje anglų kalba composition‘us pagal tokią griozdišką schemą: there are a lot of advantages, but, of course, ... bla bla bla... and a lot of drawbacks...

Taip ir čia: ir noris, ir nesinori.
Ir gera, ir liūdna, nors gal dėlto, kad dar nematau žmonių...
Slenkuos, ir slenkuos iš vieno taško į kitą... ir greičiausiai be prasmės.
Bandau mokytis kalbą.
Žiaurus savęs kaip individo beviltiškumo suvokimas.
Pusvalandis po vidurnakčio.
Reik eiti miegoti.
Ryt reiks jėgų nemažai.

Bučkiai brangiausiems žmogučiams. :*