NMK Museum für moderne Kunst Frankfurt am Main / Judishes Museum

Šeštadienis, labai graži ir šilta diena, galbūt per graži leisti muziejuje, galbūt...

bet šeštadieniai išimtinai tapo muziejų dienomis, tiesa, su būsimomis išimtimis: niekas nesiruošia Velykų švęsti čionai: vieni važiuos pas tėvus, pas kitus tėvai atvažiuos, kiti kažkur keliaus...

o aš po ilgų galvojimų, svarstymų ir bandymų sudėlioti kaladėles, kad jos gerai stovėtų, nusprendžiau likti čia - Frankfurte - atšalusiame ir visiškai man svetimame mieste.

Anadien dar džiaugiausi, kad čia niekas manęs nepažįsta: gali imti ir dainuoti gatvėje, pradėti šokti, garsiai skaityti, tyrinėti gėles, šokinėti, žaisti ar ką tik nori, nieks nenusistebės, o jeigu taip ir atsitiks, tau vis tiek vienodai pakši, kaip pasakytų mano močiutė.

Taip, bet grįžtam prie muziejų.

Pirmasis aplankytas galima sakyti buvo labai laiku ir vietoje. Nepaisant to, kad nesu didelė (greičiausiai) šiuolaikinio meno mėgėja, ypač to, kuris užpildo laisvas erdves nuo rimtesnių parodų ŠMC, tad ėjau čionai su dideliu smalsumu. Ką gi parodys vokiečiai?

O jie nepasišiukšlino. Pradedant nykštukais, kur apsilankius stebi šiuolaikinio meno filmą, baigiant 4 aukštų įspūdingos architektūros pastatu.

bet apie viską iš pradžių.

Pirmoji ekspozicija buvo keista. Pateiktas kambarys, kur visos sienos baltos. Įeiti į kambarį negali, viskas, kiek gali pamatyti yra didelis didelis langas. Kambaryje yra papildomai skersai pastatyta siena taip, kad matytųsi tik vyro kojos, aprengtos solidžiais juodais batais bei kelnėmis su kantu. Tik berašydama supratau, kad žodžiais greičiausiai niekada nepavyks sukurti efekto paprastume.

Antrajame aukšte pasitinka mus Hansas su savo lipdiniais: erotiškais, bet tiesiais, tikroviškais, bet užštrichavus tam tikras detales. Hanso Josephsohn taip ir primena vaiduokliškas figūras iš grubiai išlietos akvarelės. Galbūt labiausiai įstrigusi galvoje dabar yra belikusi maža vyro skulptūrėlė bei daugybė portretų su šalia stovinčiais išskydusiais paviršiais.

Gal, kadangi esu moteris, nestovi akyse moterų aktai... nors vyrukams greičiausiai būtų prisiminimai visai kitokie. Vien tai, kad per vokiečių kalbos kursus mašina, kurios veikimo principą reikėjo apibūdinti, buvo condoms maschine, manau, daug ką pasako.

Paroda įspūdinga, gailiuosi, kad savo fotoaparatą buvau palikusi... su džiaugsmu būčiau įamžinusi ne vieną kitą paveiksliuką. Skirtingai nuo Lietuvos, moderniojo meno muziejuje prižiūrėtojai ne tik su kostiumais, bet ir su meniniu išsilavinimu... tad bent jau kartais yr apie ką pakalbėti... gaila, kad tik mano vokiečių kalbos gabumai dar nepasiekę tokio lygio, kad galėčiau laisvai šnekučiuotis apie meną.

Greičiausiai labiausiai patikęs man darbas buvo "Tvarka ir netvarka"... jau seniai kažkas panašaus sukosi mano galvoje, tik gal šiek tiek solidesnio, rafinuotesnio... dabar ši ekspozicija tik priminė man, kiek aš daug dar nesu padarius meniško, kas sukas mano galvoj... kažkas sakė, kantrybė, tiktai kantrybės, taip ir aš iššėjus iš muziejaus sau tai kartojau, kai buvo užplūdusi euforija imti ir kažką kurti, kol turi rankas.

Po visų skardų, fotografijų, užkliūvu už filmų. Kai kurie žiaurūs ir baisūs, kai kurie visai praeinami. Tiesa, yra ir tokių, kurie visai "valgomi", tik reikia būti atsargiam. Pavyzdžiui, nepaisant to, kad ten buvo beprotiškai karšta ir aš galvojau, kaip blogai, kad nieko lengvesnio neapsirengiau, pažiūrėjus vieną filmuką, taip krėtė šaltis, kad net neatrodė, kad čia kažkada buvo šilta. Bet čia detalės. Galbūt gailiuosi tik vieno dalyko, kad muziejus per trumpai dirbo ir aš negalėjau pažiūrėti filmo apie Josephsohn'a... nors galiu džiaugtis, kad pamačiau bent nemažą dalį, nes kai kas taip ir praėjo pro tą mažytę celę net nesuprasdami, kad ten kažkas gali būti.

Tiesa, šalia tos celės, visai netoli, kabėjo labai kvaila iškaba "Head and shoulders". jei kada būčiau patikėjusi, kad paprastų paprasčiausia plaukų šampūno kompanija gali sau leisti finansuoti tokių parodų atvežimą, būčiau pagalvojusi, kad susirgau... O čia aukščiausios klasės surinkti vienetiniai darbai: pradedant klasikine tapusia daile, baigiant moderniais aktais.
Aktai stipriai vyrauja. Tai, žinoma, galima buvo suprasti iš žmonių, išeinančių iš tos nišos lyties, bei veido išraiškų.
Na, žodžiu, gražu ir įspūdinga.
Ir šiaip čia greičiausiai daugiausia emocijų palikęs muziejus ar galerija, kokius yra tekę per pastaruosius kelerius metus aplankyti, tiesa, reiktų atmesti Japoniją. Ji savaip unikali ir žavinti su savais eksponatais muziejuose.
Tad atvažiavus į Frankfurtą būtina aplankyti šį muziejų, kaip ir dar keletą tokių iškilesnių ir vaizdingesnių.

Na, o Judishes museum šiek tiek nuvylė... gal dėl to, jog tikėjausi iš žydų stipriai daugiau. Stipriai. Bet kartu ir labai įstrigo kai kurie dalykai. Jų religijos apeigų reikmenys, filmai bei pats muziejaus įkomponavimas. Daug nepasakosiu, nes visgi tai religijos muziejus... ir net neįsivaizduoju, kaip apie jį reiktų pasakoti. Gal reiktų pasakyti, kad tokius muziejus reikia lankyti bendrai dėl savišvietos, kad neliktų istorijos pamokų spragų. Gal, kad dar giliau suprastum, jog naikinimas kitų yra ir naikinimas savęs? Bet iš kitos pusės, žydų politika plačiąją prasme man vis dar yra mistika. Dar neturiu suformaluvusi savos pozicijos, bet visgi jie turi savo uždarą ratą. Gal kažko ir siekia. Galbūt. Nežinau. Mane gal tik kartais gąsdina ir jų nuėjimas į kraštutinumus. Reikia gyventi. Taip istorija žiauri, bet jos nebepakeisi. Gal tiesiog reikia stengtis, kad daugiau nebepasikartotų masiniai naikinimai. Tai gal ir nesiplečiu per daug... Kam norėsis, patys nueis ir pasižiūrės, bet kažkaip daug žydų istorijos fanatikų neteko matyt... ir muziejų lankantys žmonės, gal sakyčiau didesne dalimi turistai... gal tiek.