„wir beraten Sie gerne ausfuehrlich“ (mes mielai jus išsamiai pakonsultuosim)

Pabundu kaip žadintuvas šeštą. Mintyse mintis: „mėšlas, miegot dar reikia“. Bet su organizmo bioritmu nepakovosi. Atsikelia Lietuvos laiku šeštą, čia penkios... pasivaikštau, grįžtu. Kolegės dar miega, atsigulu ir aš. Vėliau gaunu apklotą iš Rūtos, tad smingu dar kokiam pusvalandukui.
Keliuosi.
Bandau rengtis.
Lauke šalta. Kėblinu pėstute iki stoties, kadangi gaila veik 3 eurų už nuvažiavimą iki ten... bauda pagavus važiuojant zuikiu 50 eurų: nei daug, nei mažai, tad pasikliauju savom kojelėm. Merginos važiuoja strassenbahn‘u. Pagelbėju šiek tiek su nešuliais, o jų pas Rūtą visi penki, plius dar kuprinė.
Tiesa, jos paaiškinimo, kaip iki ten nusigauti pėstute, netenka panaudoti. Kadangi miesto pažinimas pas jas neaiškios formos, bei su atmintimi šiek tiek prastai, draugauju su žemėlapiu. Pradeda lyti. Stiprus vėjas irgi nedžiugina.
Bet tikslą pasiekiu. Po 40-50 minučių ir aš atsiduriu stotyje su minimaliais nukrypimais nuo tiesiausio kelio.
Autobuso laukiame apie 2 valandas sušąlu žiauriai. Galiausiai neištveriu šalčio ir drebato ir pradedu eiti link Goethes universiteto. Merginos nori paaiškinti kelią, tačiau atsisakau, nes jau rytinė patirtis parodė, kad tai nelabai gelbėja. Be to, aš lyg pakratau atmintį ir galvoju, jog daugmaž prisimenu, kaip ten kas atrodo.
Susitvarkau formalumus, ačiū dievui, bent ten buvo šilta, ne ačiū dievui, vokiečiai prastai kalba angliškai... 
Praeinu pro galybę studentų kalbančių paukščių kalba ir smaukiančių dūmą. Feeeė...
Nulekiu į bendrabutį apsirengti dar antrą megztinį, nes nebegaliu taip drebėdama net vaikščioti. Po Indrės skambučio išlekiu į banką atsidaryti Konto. Ten gana neblogai sekasi, bet jų bankai švelniai tariant skiriasi nuo mūsiškių. Nežinau, ar čia į gerą, ar į blogą pusę, bet jie tikrai keisti. Ir dar labai išsigąsta pamatę angliškai kalbantį asmenį. Bet ponas buvo labai malonus  solidus vyriškis, ir dar kai pasirodė Indrė, perėjo kalbėti vokiškai, kas matėsi jam suteikė drąsos bei pasitikėjimo, ir gana visai suprantamai gavos.
Vėliau su Indre aplankėm Leipzigo gatvę, kuri neformaliai nuo šiol bus vadinama tarp mūsų mergaičių apsipirkimų gatve, kur galima ką nors įpirkti.
Mėsos nedrįstu imti, kaip ir neaiškių daržovių. Žuvies pasirinkimas mažas ir brangus, bet nusprendžiu pabandyti, gal nebus baisiai modifikuotas maistas, nes pažiūrėjus į kai kuriuos asmenis mane nemaloniai nugąsdina mintis, kad galiu grįžti kaip statinaitė: kaip paritus, kaip pastačius.
O ten tokių esama... bet šiaip vyrauja musulmonai, tai net siutina. Atrodo atvažiuoji į šalį mokytis vokiečių ir viliesi, kad tavo aplinkoje taip ir bus kalbama, bet pasijauti kaip Lietuvoje: oficiali kalba lietuvių, bet daugumą pirkėjų tarpusavyje kalbasi rusiškai. Čia panašiai, tik kad rusų kalbą pakeičia arabų, ar turkų. Ten sunku suprasti, aš ne specialistė, bet kad jų čia daug, tai faktas...
Greičiausiai tėtė nustebtų, bet jaučiu, kad čia daugiau man su turkais teks bendrauti negu būtų tekę išvažiavus studijuoti į Stambulo universitetą :D
Taip taip, čia turkai valdo. Tamsesnė odos spalva taip pat. Kažkodėl prisiminiau begalvodama apie tai Bowles knygą „dangaus prieglobstis“... ech, gaila, kad bagažas buvo ir taip sunkus, mielai dar būčiau priglaudus kokią vieną kitą grožinės literatūros knygutę lietuviškai.
Pradedu maišytis tarp vokiečių ir anglų kalbų. Vieną sakinį pasakau vokiškai, ko nemoku įterpiu angliškai, kur suprantu vėl atsakau vokiškai... kažkokia bezabrazė – kvailas žodis, bet dar kvaily jaučiuosi pati čia.

„i sleep with somebody who always says yes“ Radisson SAS reklama Taline.
Susimąstau. Deja, man šiuo atžvilgiu greičiausiai nepasisekė... visada atsakymo taip, kad ir su kuo miegotum, greičiausiai negautum, nebent tas kažkas būtų brangiai perkama liuksinė lova dar prabangesniame ir brangesniame viešbutyje 

Pastebėjimas: per atstumą būnant dar labiau įvertini tai, ką turi. Pasiilgau savo brangiausių žmogučių. Gal dėl to, kad atstumas nedidelis, nėra didelių parkių kaip Japonijoje. Tarsi aš jaučiu, jog kas vakarą juos apkabinu, prisiglaudžiu... tik žodžių nėra, bet jausmas dar išlikęs....

Bet pačios Lietuvos kaip tokios tėvynės ilgesio kol kas nėra. Aš dievinu kalnus ir kuriamąją žmogaus jėgą ir galią, tuo mane ir žavi ši aplinka.

Saugumas, jis irgi lyg didesnis nei Lietuvoje, tik gal dėmesio daugiau... šian vienas arabas su gana egzotiška išvaizda taip nužiūrėjo mane ir kas keisčiausia ir užkalbino maloniai, kad išsibaidė visas miesto šaltumas ir atžagarumas, bet šiaip ir vokiečiai moka švilpti ir kabinti merginas iš mašinų taip pat kaip panevėžiečiai (čia jokio varymo ant panevėžiečių nėra, tiesiog tam tikro tipažo, dažniausiai toje vietovėje sutinkamo, išskyrimas  )...

dar nepamėgau dieninio Frankfurto taip, kaip buvo užlūdusi euforija Japonijoje... gal dar reikia laiko. Šiaip gana jauku, nu bet... matyt, kriterijai pakilę 

viskas, einu mokytis vokiečių. Nenoriu susimaut baisiausiai iš visų atvykusių per egzą... norėčiau bent daugiau nei 5 sakinius parašyti savo rašinėlyje...
galvelės skausmas, viliuosi, kad užduotis bus tokia pat, kaip ir per praeitą semestrą kalbos egzamine, nes kitaip man šakės...
viskas, viskas...
begu, begu...