Šiandien tokia jau diena. Šeštadienis.
Bet gal reiktų papasakoti, kas yra šeštadienis Frankfurte. Aišku, nedarbo diena, nors kai kas kartais dirba: suvenyrų parduotuvės, drabužėlių skverai bei dar šis bei tas, bet tie, kas nori taip, kaip aš važinėti dviratuku, neskuba vėpsoti į visokius akių traukiančius grožius ir skuba link Maino pakrantės į Sachsenhauzeno pusę, kur liejas obuolių vynas, airiškas alus ir skamba knaipių muzika. Ten vyksta tradicinis Frankfurto turgus, vokiečių labai gražiai vadinamas, Floemarket (atsiprašau už pusiau lietuvišką vokišką rašymą, bet šiaip ir patys vokiečiai kartais taip rašo :) ).O čia jau visai kita dvasia: groja muzika, šmirinėja gausybės masės žmonių, kažkas šūkauja, kažkas kažką siūlo. Kartais vėjas atneša maistinių prekyviečių kvapus. Nors ir valgius pusryčius, vis tiek kartais gundo. Bet su Indre sutariam, kad valgysim pietums picas, tad per daug nesižvalgom į šonus - ieškom to vienintelio man skirtojo.
Po ne vieno bandymo randam tą man skirtąjį raudonąjį Shimano 18 Gang Easy Trekking. Žavingai ir lengvai riedantis.
Su šypsena vežu savo dviratuką namų link. Kažin ar benorėsiu išsiskirti išvažiuodama? Aš jį taip įsimylėjau, kad net leidau apsigyventi savo kambaryje, vis tiek vietos yr, na gal tik sunkoka bus tampytis, bet ko nepadarysi dėl gero draugo...
Kaip mano fleitos dėstytojas sakydavo: "Fleitą reikia mylėti, valyti, sausinti ir visaip saugoti, nes kitaip ji nekaip jausis šalia saviškių kolegų..."
tai taip ir mano dviratukas, jaučiu, kad nenori jaustis nuskriaustas ir vienas paliktas prie kai kur "išžagintų" bei aplamdytų studentų dviračių...
Taip ir skamba Ramunės supažindinta daina: "Dviratukas mano rieda, nesustoja... "
Pranešimai
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą