Ateinantis Haru 春

Kodėl būtent jis? Nežinau.
Jis tarsi atėjo. Taip tyliai, švelniai ir lengvai. Nors aš taip ir nesupratau, kada tiksliai. Lyg ir buvo visada šalia. O gal buvo kažkur pasislėpęs? nežinau, manau, kad dauguma žmonių jį nešiojęs širdyje, tą tikrąjį Haru 春, kuris niekada nesiliauja džiuginęs sielos.
Panašiai gal kaip iš tolimosios šalies žmonės. Nepaisant to, kad kartais dirbtinai šypsos ir pamiršta, kad jiems kažką skauda ar kas blogai, jie moka tave sušildyti.

Tiesą sakant, atsiranda po truputėlį vilties, kad kaip nors įsikabinsiu į japonų kalbą... gal pagaliau normalios rimtos studijos privers mane geriau kištis galvą brūkšnelių, rutuliukų ir visokių kitokių ženklelių pasaulį...

Jų rašmenys ramina. Tiesiog tereikia stengtis taisyklingai jį parašyti... ir atsijungi nuo aplinkos greičiau negu pats gali įsivaizduoti.

Bet Haru 春 tas tikrasis visomis prasmėmis jau čia pat... Laukiam laukiam :)