Birželis toks jau mėnuo, kai tikiesi ne tik kalendorinės, bet ir tikrų tikriausios vasaros. Taip, studentai įnirtingai vis ką nors rašo arba mokos, tad greičiausiai jiems tas laikas mažiausiai rūpi kažkur nuo gegužės viduriuko, tai vis kokie atsiskaitymai, tai rašto darbai, tai egzaminai...
Autorinės teisės Tomii ;)
Taip ir pagalvoju, kad realiai atsibudęs po visų egzaminų supranti, kad vasaros nebeliko. O ji Lietuvoje iš tiesų trumpa, tokia trumpa, kad nespėji susivokti, kad tai, kas gražiausia jau praėjo... Birželis yra pagal visus meterologinius rodiklius šilčiausiais mėnuo Lietuvoje, nors, pačios karščiausios metų dienos, tiesa, aplanko dažniausiai liepą arba rugpjūtį, tačiau visgi dienos nuo Joninių daros vis trumpesnės, tad ir saulės su kiekviena diena mažėja.
Ir šiandien, kai jau taip nusibodo visa ši savaitė su savo lietumis, kruša ir žema temperatūra, pagalvojau, kad studentai net ir tos varganos lietuviškos vasaros nemato - tos trumpos ir gražios, gal dėl to nuo jaunų dienų užsukti sraigteliai lemia, kad nebematoma apskritai nieko gražaus ir pozityvaus. Šiandien vienas draugas dar ir vienu tekstuku pasidalino apie lietuvių laimę. Kur po atlikto tyrimo paaiškėjo, kad belikę optimistai yra jauni nesituokę asmenys... taip ir sugriovė mano visą hipotezę, kad gal pagaliau jau nuo po nepriklausomybės atgavimo Lietuvoje vaikai gimsta iš meilės... nes mylintys žmonės būna laimingi, o čia gaunas priešingai. Nors gal ir ne. Gal tiesiog žmonės nesituokia Lietuvoje iš meilės... bet ir vėl ta statistika, kur apklausos rodo, jog didžioji dalis respondentų teigia besiskiriantys dėl meilės.
Nors, iš tiesų, prisiminiau kaip tik V. Pugačiausko per paskaitą paskaytą frazę apie Rusijos pilietinę ir politinę kultūrą bei visa kita - "Rusijos protu nesuvoksi", panašiai gal ir Lietuvos... ir gali daryti kiek tik nori visokių sociologinių tyrimų, manau, kad mokslas darosi bejėgiškas, nors, ai, ką čia bejėgiškas, jis niekada, ypač socialinis, stiprus ir nebuvo. Ir kas kartą kai nueinu klausytis magistrų ir bakalaurų ginamųjų drabų, pagaunu save begalvojančią - ką jie čia daro? Įsivaizduoja kurią mokslą ir darantys kažką naudingo, reikšmingo, svarbaus... Nė velnio... socialinis mokslas atsirado užimti žmonių mases, kurios išliko ir nebegalėjo užsiiminėti tikrai reikšmingais darbais dėl pagerėjusių išgyvenimo sąlygų, nes didžiąja dalimi to technologine pažanga sunku būtų pavadinti. Žinoma, jei ne ji, greičiausiai tokie dalykai, kaip patyrinėkime, kodėl lietuviai vis dėlto yra vieni nelaimingiausių Europoje, tampa vos ne pirmo svarbumo žinia.
"Varau" ant savo specialybės. Taip, gryna tiesa. Žinoma, tik iš dalies, nes sociologijos dalis mano specialybėje gal tik kokia viena šeštoji, o ir šiaip man dalykai patinka... Tačiau aš kartais pagalvoju, kokiam siauram ratui visa ši mokslo mašina yra užsukta... ir kad iš jos realiai jokios praktinės naudos (būsiu sukritikuota pasirinkusi visiškai išgyvenimo kultūros perspektyvą).
Taip, rašau nebežinau kelintą savo gyvenime rašto darbą, kuris labai nenori rašytis... taip, lietuviškas skepticizmas ir nevertinimas savo šalies kaltas... nematau aš jokios pozityvios reikšmės ir gerųjų praktikų iš Lietuvos pokomunistinės transformacijos, ką galėtų perimti kitos šalys... ir manau, jog ne vienam studentui ateina toks metas, kai suvokia, kad tai ką daro yra visai ne tai, ką galbūt reikėtų daryti.
Ir tokia ta vasara. Patys gražiausi metai praleidžiami knygžiurkavimui, o gražiausi orai - rašto darbų rašymui, egzaminų laikymui ir t.t. Džiugina tik tai, kad visgi lyja, lyja, lyja... lis rytoj, lis poryt... laikau špygas, kad bent kitą savaitgalį viešint Smalininkuose saulutė žeme ritinėsis :)
einu toliau žiūrėti į baltą savo rašto darbo lapą, gal pasidarys juodesnis...
Pranešimai
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą