Kas pirmiausia gali šauti į galvą, išgirdus tokį pavadinimą? Paradoksalu, kad man pirmiausia šovė, jog kojos arklio, o galva žmogaus... čia vis graikų įtaka o gal Hario Poterio? bet man vis tiek atrodė, kad tai turėtų būti kažkas panašaus į kentaurą.Tačiau, viskas buvo atvirkščiai. Tiesa, kad eisiu į "Dvikojį arklį" sužinojau likus iki seanso gal kokiom 30 minučių, nors, kad eisiu į kažkokį "Kino pavasario" filmą žinojau bent savaitė prieš. Tiesa, kvietęs draugas gal ir teisingai iš savo pusės pasielgė nesakydamas nei tikslaus laiko, nei tikslaus filmo pavadinimo, nes jei anotaciją būčiau paskaičiusi anksčiau, o ne likus kokiom 10 minučių iki filmo, greičiausiai manęs toje salyje būtų nebuvę... kad ir kaip ten tas Irano kinas būtų giriamas.
Iš principo filmas geras, bet tik tuo atveju, kai reikia žmonėms iš rožinės svajonių planetos parodyti, kad egzistuoja kažkas grubaus, šlykštaus, koktaus ir taip nežmoniško, kas atrodytų nesuvokiama protu. Pati režisierė teigia, kad savo filmais nori išryškinti šiuolaikinio pasaulio blogybes, tačiau man priešingai, susidarė įspūdis, kad norima parodyti kažko brutalaus, gyvuliško ir užsilikusio iš akmens amžiaus elgesio nehumaniškumą. Bet kaip visada, autorius žino geriau, tad mąslūs kino kritikai greitai prikurps istorijų, kaip Samiros Makhmalbafos kine atsispindi šiuolaikinio realijos ir kokios nepakartojamos metaforos yra naudojamos įspūdžiui sukurti. Mano nuomone, reiktų visą prieš tai buvusio sakinio antro sakinio dalį reikėtų priimti priešinga reikšme, nors, aišku, aš nenustebčiau, jeigu taip iš tikrųjų būtų.Kaip geriausią pavyzdį, pateiksiu vienos kinomanės mintį, pasakytą po vieno žiūrėto (irgi Irano filmo), kad "žinai, kuo daugiau apie tą filmą galvoju, tuo jis geresnis atrodo, tuo labiau pagaunu mintį". Žmogaus protas tuo ir ypatingas, kad nuo renesanso epochos jo galia buvo tiek išaukštinta, kad tai, kas jam yra visiškai nepriimtina, jis gali paversti pasauliniu šedevru. Tas kas koktu ir šlykštu, gali virsti labai prasminga, vertinga ir reikšminga.
Bet visgi, kodėl filmas geras, arba bent galėtų toks būti pavadintas. Pirmiausia dėl to, kad išlepusiems ir išgverusiems vakarų civilizacijos atstovams kančios, tyčiojimosi ir antižmogiškumo įvaizdžiai greičiausiai visai yra nepažįstami, o pažiūrėjus šį filmą sunku būtų pasakyti, kad jie neakivaizdūs. Tačiau, aš labai ilgai galvojau, ypač tais momentais, kai nuleidusi galvą žiūrėjau į savo skarą, o ne į kino ekraną, nes nuo vaizdų baisumo darės bloga, ar tikrai buvo pasirinkta pati geriausia forma? Taip, scenarijus parašytas tėvo, gyvenimas Irane ir aplinkiniuos kraštuos baisus (tiesa, kol pati nepamatysiu, tol 100 % nepatikėsiu viskuo), bet ar būtina buvo viską taip nužmoginti?
Man bežiūrint filmą nuoširdžiai atrodė, kad režisierius tyčiojasi iš psichinės negalios. Tyčiojas iš to, ką reti gamtos atsitiktinumai padaro su žmogumi. Ir kadangi, priešingai, nei Sen Sebastijano ar Kanų žiuri komisijos nariai, manau, kad kinas turėtų būti ne per daug atitrūkęs nuo realybės. Rodyti žiaurumus dabar yra įprasta, bet greičiausiai niekas nepagalvoja, kad tie visi žiaurumai (rodomi kine ir visur kitur) sukuria realias žmonių brutualias veikas. O toks filmas, parodytas kokioje Nemenčinės mokykloje, ar ir toje pačioje kokioje užmirštuolių vidurinėje Vilniuje, suteiktų naujų vaizduotės apraiškų neapykantai išreikšti. Tiesiog suveiktų, kaip tobulas pavyzdys, kaip dar labiau šlykščiau ir baisiau galima pasityčioti iš žmogaus. Padaroksalu, vaikai tą gali daryti ne ką prasčiau nei suaugusieji.
Į šį filmą antrą kartą neičiau. Man jis per žiaurus. Kaip sakoma "realybė akis drasko", ar kaip ten, berods, tiesa, bet į tokią tiesą man žiūrėti yra per sunku. Be to, išmesti pinigus tam, kad kelias naktis pabustum išpilta košmariškų vaizdų, irgi nematau didelės prasmės. Žinau, kad gal kam nors tai pasirodė kino šedevras ir nepakartojamas filmas, sakykim, mes turime skirtingus supratimus, koks turi būti kinas. Ir šiaip, nuo to laiko, kai pirmą kartą gyvai pabendravau su vaikų muzikos kompozitoriumi laikausi nuomonės, kad viską reikia vertinti pagal tai, ką jauti, o ne pagal tai, kokius pastebėjimus, įžvalgas ir visa kita aplink tą pojūtį sukuria protas. Šitas filmas be proto visokių sugalvotų išvedžiojimų, kaip svarbu parodyt žmogaus baisumą ir panašiai, kokia gili jo edukacinė reikšmė, neturi jokios teigiamos pojūčio spalvos... nors ką gali žinoti, gal kai kam šio filmo vaizdais sukelia teigiamas emocijas arba protas ant tiek gerai susukta mašina sugebanti negatyvias emocijas iškart konvertuoti į teigiamas, žmogui net nebesuprantant konvertacijos... kažkodėl prisiminiau "Dvejamintę" ir Orwello "1984-uosius".
Tiems, kas visgi yra šaltų nervų ir norėtų savo humaniškumo lygį išbandyti "Dvikojiu arkliu" lietuviškas detalesnis aprašymas čia. Tik visgi aš esu daugiau "prieš" negu "už" tokio filmo rodymą.
2009 m. kovo 29 diena
Pranešimai
