2007 m. liepos 14 d.
japonija
2007 liepos 13 diena
Institucinių vizitų diena. Amanuma ir wada valstybinių mokyklų aplankymas. Ankstyvas kėlimasis ir vaizdinių kaupimas. Rytas kaip rytas. Ankstus ir sunkus keltis.
Šventinis nuėjimas pusryčiauti. Kadangi šįryt man vienintelei iš Lietuvos delegacijos tenka keltis taip anksti, tai vienai tenka ir pusryčiauti. Tiesa, kai ateinu į antrojo, taip vadinamojo aukšto holą, restorane matyti vos keletas žmogelių. Net ir japonai nesistengia anksti keltis. Malonus aptarnavimas. Ir vėl su stebuklais. Niekaip nesuprantu. Ten ką, įrengta galinga stebėjimo kamera? Po visų procedūrų elementaraus valgymo nueinu įsidėti vaisių. Kadangi sužavi ne tik vaisiai, apie desertinę šakutę net nepagalvoju. Tiesa, kai burnoje pradeda tirpti pyragėlio vyšnios, tą suprantu ir pati. Mintyse dar pagalvoju, kokia aš dievaži, išsiblaškius. Nepraėjus nei 30 sekundžių maloni padavėja ištaiso mano klaidos padarinius. Ir taip jau antras rytas iš eilės pusryčiaujant restorane.
Išvažiavimas iš Anos praeina be nesklandumų. Ilga kelionė, smogas virš miesto, dušnuma ir daugybė klegančių balsų. Pasiekus mokyklą prasideda spektaklis. Ypatingas sutikimas, arbatos ceremonijos pateikimas ir t.t. po to, lyg norėdami apžiūrėti Japonijos juniorų aukštesniosios mokyklos lankytinius, netikėtai patys tampame apžiūrimais eksponatais. Susižavėjimo pliūpsniai. Kažkodėl šiandien žavėjimosi netrūksta, aišku, jis ne toks, kaip vakarykštis, kur arabai sužavėti apnuogintų lietuvaičių dekoltė seilę varvino. Gal kiek subtilesnis. „aš negaliu atitraukti nuo tavęs akių, tu tokia graži“... ir kaip tie vyrai nesupranta, kad tarptautinė konferencija ir yra tik konferencija, o ne būdas intymiau pabendrauti su jos dalyviais. Deja.
Realybė kraupi. Kad ir kaip norėtųsi sakyti, kad Japonijoje viskas gerai, bet viešųjų mokyklų architektūra manės nesužavėjo, nors kai kas, kaip pavyzdžiui baseino pamokos, labai. Sužavėjo ir berniukų bei mergaičių laikymas lygiais. Kartu mokosi gaminti valgį, kartu mokosi medžio darbų. Tai dar labiau masina. Jie visur traktuojami vienodai. Tiesa, jų geografijos žinios klaikios. Paklausus, kur yra Lietuva, išgirsti atsakymą, kad pietų Afrikoje. Tuomet nežinai, ką jiems pasakyti, ar kad jūs visiški dundukai, ar kad man jūsų gaila.
Susipažinimas su dar viena šūsnimi japonų irgi neprailgo. Įdomūs jie. Tiesa, vizitas restoranan galėjo būti ir malonesnis, bei visa diena galėjo būti mažiau apkrauta, nes dar tik trečia diena, bet jau jaučiuosi pavargus. Eh, tie japonai, moka išsiurbti žmones. Gailiuosi vakare nėjus pasitūsint į miestą, bet gal reik pailsėt.
Gal.
Labanaktis. 23 valanda vakaro Japonijos laiku.
japonija
Lietuvoje rodo mano žavusis nešiojamojo kompiuterio laikrodis yra 16 valandų ir 14 minučių. Japonijoje tai jau miego metas, beveik pusė vienuolikos vakaro. Tiesa, ne visi čia skuba tokiu metu miegoti. Dauguma tik šiuo metu baigia darbus ir skuba į kavinę ar slengu vadinamą pub’ą. Atsipalaiduoti. Jie dirba sunkiai. O dirba ne dėl ko kito, bet dėl kitų ir savęs. Jie dreba dėl tavęs. Anądien mūsų Tokijo turo koordinatorė net drebėjo, kad tik viskas mumi būtų gerai. Visi jie jaudinasi dėl svetimšalių. Kaip sakė šiandien dziudo pasaulio olimpiados 1984 metų aukso medalistas, jam svarbu, kad Japonija turėtų kuo geriausią įvaizdį svečiose šalyse. Jis net paklaustas vieno Mozambiko aktyvisto pasakė, kad dėl įvaizdžio Japonija gali padaryti labai daug. Dėl to ir siunčia delegacijas bei dideles kultūrines investicijas – kad jų kultūra nemirtų, o kad kuo daugiau jų kultūros teigiamų dalykų būtų perimta svečių šalių. Rodos, tai jiems pradeda pavykti, nepaisant to, kad jiems patiems būtų galima skambinti laidotuvių varpais dėl savos kultūros praradimo. Per šiandienos priėmimo vakarą dauguma japonų pripažino, kad vakarų kultūra yra labai populiari ir vis populiarėja, tad neilgai truks, kol Tokijų galima bus kultūriškai geografiškai perkelti Amerikos žemynan. Bet gal dar reikia palaukti. Vis dėlto Japonijos valdžia ne tokia jau ir kvaila, kad tai leistų taip greitai. Per mūsų grupines diskusijas dauguma japonų pasiskundė, kad va, jūs puikiai kalbat angliškai, puikiai bendraujat, o mes taip nemokam. Ir jie ir mes turim anglų kalbos pamokas. Jų kalbos mokymosi kiekis valandomis prilygsta normalios A lygio Lietuvos mokyklos anglų kalbos pamokų skaičiui. Bet. Vienas bet. Jie nesimoko kalbėti. Jie puikiai moka gramatiką, rašybą, klausimą. Bet kalbėti yra jiems katorga. Jie baiminasi. Apskritai, dėl daug ko baiminasi. Bijo reikšti savo nuomonę elementariausiai. Nes taip yra išmokomi jau nuo mažų dienų. Tad jie nenukultūrės taip jau greitai. Nemokėjimas kalbėti reiškia barjerą, tad jie jį dar turi. O kaip paaiškėjo bekalbant su politikos mokslų studentėm, dar ilgai jį turės. Pakeisti konstituciją yra labai sunku. Ji iki šiol nebuvo nei kartą keista jokiomis pataisomis. O tai šį bei tą sako. Bent jau man. Stabilūs ir užtikrinti yra japonai.
Tiesa, kai ko jie gali mums pavydėti. Natūralu. Bet nedaug ko. Dauguma japonų kažin ar ilgai išgyventų Lietuvoje. Taip, taip, patinka jiems mūsų ilgos atostogos.
Mažytis intarpas. Atėjusi karina pakviečia eiti kartu su delegacija paspoksot į naktinį Tokijų. Tiesa, išėjus paaiškėja, kad nė velnio. Dabar jau yra 24:20 japonijos laiku, tad jau nebe 12, bet jau 13 liepos. Greičiausiai man turėtų būti atleista už nenuoseklumą, nes išgėrus stiklinę sakės, kažin ar galima jaustis labai blaiviai.
Kažin, ar užtektų net paros papasakoti šiandieniniams mano nuotykiams. Gal reiktų pradėti nuo pusryčių. 7.00 nuskamba žadintuvas. Turėjusi pirma atsikelti Monika sugalvoja patinginiauti. Kodėl? Tiesai žino. Gal miego šiek tiek norėjos. Ką padarysi. Pakrutinta visaip Aušrinės išsirioglina iš lovos ir vėl išbando nuostabiuosius prabangaus viešbučio malonumus. Pasidžiaugia savo laimingais plaukais ir oda, patenkinta shiseido kosmetikos, kuri tiesiog kaip papildomas desertas pateikiama vonios kambaryje. Lyg būtų maža prabangaus jos dizaino. Kai pagalvoji, kad vien tavo mažytis toks apsiprausimas lietuviškai būtų atsiėjęs minimum 100 litų tik kosmetikai, pasijunti dar didesne buože. Et, jaučiu, kad teks taip jaustis dar ilgai. Toliau. Išsirioglinus iš vonios, vėl pasidžiaugiu nuostabiai prabangiu savo kambariu. Gaila, kad teks jį po keletos dienų vis dėlto palikti. Et. Kaip nemėgstu kraustymųsi. Jie apsunkina gyvenimą. Čia japonai vis dėlto padarė strateginę klaidą. Reikėjo mums visoms trims savaitėms užsakyti Ana intercontinentinal tokio Rotel. Kaip jie nepagalvojo? Visas servisas pastatytas ant blakstienų. Bet čia dar pasirodo ne viskas, su kuo mums reikia susipažinti. Pereikime prie pusryčių. Taip. Manot, kad čia jums tiesiog šiaip paprastas švediškas stalas? Nė velnio. Atsimenu, kažkada kelte man atrodo, vau, čia taip bent pasirinkimas. Et, et. Matyt, mano fantazija negalėjo taip toli anuomet nušokuoti, iki saulėtosios Japonijos. Tiesa, ji tokia šiuo metu kažin ar galėtų būti pavadinta, nes šiek tiek lašnoja, bet turkiškos pirties ir dušnumos man užtenka ir taip. Tęsiam. Neapsakinėsiu to, kas mūsų laukė įstabiosios anos viešbučio antro prabangaus aukšto restorane. Būtų per daug aiškinimo. Vienu žodžiu įspūdinga. Interjeras nenusakomas. Japonai žiūri į mus kaip į kvailelius, kai bandoma bent mažyčiu kameros žvilgsneliu užfiksuoti tą nepaprastą grožį. Tokio vaizdelio Lietuvoje ir stikliuose nerastum, bet ne apie tai. Greičiausiai nereikia ir pasakoti, ko ten kiek ir kaip pridėta. Bet vis dėlto kai ko aš iki šiol negaliu suprast. Kaip kavos ir arbatos nešiotojai, jų gal dešimt, priėję prie žmogaus žino, ką jie gėrė ir ko jam įpilti. Aš padariau tokį spėjimą, kad greičiausiai tos ausinės ausyse ir yra to priežastis. Tik man baigus gerti kavą, gal net nepraėjus 30 sekundžių prisistatė arbatos įpylėjęs. Tiesa, vyras. Prieš tai mane vaišino arbata moteris. Iš mano puodelio išvaizdos buvo tiesiog neįmanoma nuspėti, ką vis dėlto aš gėriau tuomet, tad man beliko patikėti, kad tuos karštųjų gėrimų nešiotojus koordinuoja kažkoks žmogus sėdintis prie dalybės kompiuterių, kurių ekranuose stebi visų viešbučio antro loby aukšto restorano lankytojų stalus.
Po įspūdingų pusryčių n-tąjį kartą išklausome orientaciją. Vis dėlto, nors daugelis skundžias, kad šimtą kartų girdėta ir taip toliau, sugeba praklausyti kėlėt gan svarbių detalių ir vėl kažką pražiopsoti. Man deja, tenka klausytis. Kai esi delegacijoje, kurioje visi lyg tanku pervažiuoti, aišku, norėtųsi, kad taip nebūtų, kartais tenka ne tik klausytis įtemptai n-tąjį kartą tą patį. Tiek jau to. Po to galiu pasirodyt šiek tiek protinga ir perduoti mūsų trumpos valdžios nurodymus. Nusibosta tas orientacinis pranešimas, kad ir koks neilgas jis atrodytų. Gautos lauktuvės šiek tiek pralinksmina, tad bent jau galima pasižaisti. Svarbiausia, kad greičiausiai nebus laiko jų perskaityti iki grįžimo namo. Na, bet reiks pabandyti. Žiūrėsim, kas gausis.
Skubėdama bėgu prie kitų mūsų atrodytų tuo metu trumpos, o dabar kai žvelgiu, kiek visko įvyko labai ilgos dienos. Po sočių pusryčių, pietūs tampa beveik nereikalingais. Tačiau išėjus su delegacija, vis dėlto esu priverčiama bent ko nors užsisakyti. Oolong tea, skambus pavadinimas, bet dar keistesnis skonis sausi bare. Paragauju skanios lašišos. Tiesa, jie ne tokia ypatinga kaip viešbutyje per pusryčius, bet pasitenkinu.
Grįžus į viešbutį pakeičiam savo casual clothes į oficialią aprangą. Likus dviem minutėm iki oficialaus atidarymo, susižinom trys paničkos, kad visa delegacija vis dėlto rengias tautiniais. Na, ką jau padarysi. Pasitenkinsim ir savo oficialiais kostiumėliais. Toliau galima būtų praleisti, nes buvo oficialus atidarymas su jo didenybe princu ir princese, bei dziudo medalistu, kuris beje, kalbėdamas pakankamai ilgai netruko mus užliūliuoti. Ypač miegojusius vos valandą kitą. Stengiuos nenualpti dėl tvankumos. Matyt, po to pasidaro tvanku ne tik man vienai, nes ventiliatoriai pradeda veikti visu pajėgumu ir netrukus tenka ne tik užsivilkti švarką, bet ir vėl stebėti žąsies odą. Taip jau būna. Tiksliau, taip yra Japonijoje. Lauke tvanku, viešbučio kambaryje – norma, o konferencijų salėje – galima sušalti. Bet gal išgyvensiu tokius temperatūrų pokyčius.
Įdomiausia vakaro dalis, tiksliau jas galima būtų įvardyti dvi: discussion group ir reception. Susipažįsti su nemažai žmonių, bet pakankamai artimai. Daugmaž įvertinau, kokį japoną, man gali tekti priimti namų buvimui Lietuvoje. Neturėtų būti blogai. Tiesa sakant, net kaip tik atvirkščiai. Noris parodyti, kad ne viskas yra taip gražu, kaip pas juos arba kaip jiems atrodo. Banketas. Nusifotografuok su manimi, ir t.t. blykstės, blykstės, blykstės. Prabangūs patiekalai, šokuojantis aptarnaujantis personalas ir t.t. iškilmingi svečiai, kurių dėka sustiprintas saugumas. Susipažįstu su galybe žmonių. Ta pati procedūra. Labas, labas, pasikeitimas vizitinėmis kortelėmis ir t.t. bet neilgai. Tiesa, kažkaip man mažiau tenka dėmesio. Gal dėlto, kad tamsiaplaukė ir nelabai prieinama. Bet nesiskundžiu. Man gerai ir taip. Geriau keletas stiprių kontaktų negu šimtai nereikalingų.
Na, po ilgo priėmimo vakaro ateina mintis miegot. Pasigrožim neaišku keliais šimtais manekenių su dior maišeliais, prabangiom hute couture suknelėm ir vakariniu makiažu. Mūsų vyrukai susilydo. Na, vyrai visada lieka vyrais.
Labanaktis.
18:51 lietuvos laiku. 1 valanda nakties anos intercontinental viešbutyje Tokijuje 811 kambaryje šalia auksinio paveikslo lovoje.
Nuvargusi ir šiek tiek išgėrusi buožė ruošias išjungti kompiuterį ir eiti miegot. Už penkių valandų vizitas į aukštąją mokyklą.
Liepos 11 Tokijuje :)
2007 liepos 11 diena
Lėktuvas nusileido greitai ir visai neskausmingai. Saulė net nenusileido, tačiau
Nuotaikos per perpildytos taurės piramidę nebesiruošia būti išliejamos. Galbūt nuovargis daro savo, o galbūt apsižavėjimas viskuo, kas yra aplink tave. Blogiausia, kad jautiesi kaip parduotas. Nepaisant tave supančios aplinkos ir dėmesio, supranti, kad esi tik lėlytė rimtų vyrų žaidimų peripetijose. Atskyrimas nuo likusio pasaulio dar labiau sumažina tą ir taip bemenką entuziasmą.
Atsiranda net mintis, kad noriu namo. Kodėl? Todėl, kad nepatinka būti uždaryta kanarėle. Niekada tai man nepatiko. Nepatiko būti priklausomai nuo ko nors. Ir dabar nepatinka. Nors aišku, gražu. Savita. Nepakartojama. Bet man tai per tolima. Kažkur tarsi plaukia per rūką. Kažkur.
O gal tiesiog per daug nuotykių vienai dienai?
Sunki dienos pabaiga. Noriu grįžti pas brangiausius man žmogeliukus. Eisiu sapnuot atmerktomis akimis.
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)
Pranešimai
