2007 m. gruodžio 26 d.
2007 m. gruodžio 4 d.
Tarp mūsų mergaičių arba Kodėl aš vedžiau?
žymės:
Rašliavos
Taip taip, būtent taip.
Po truputį adaptuojuosi naujame darbo kolektyve, kuris tiesiog yra nepakartojamai moteriškas, bent jau mano struktūra.
Ir štai netikėtai pirmadienį man užėjo nora svieną jų mergaitišką pokalbį užfiksuoti, gal kad kada nors gyvenime ir man pačiai pravers.Šiaip manau, kad jų visi pokalbiai, patalpinti lrytas arba alfa svetainėje greičiausiai sulauktų daugiau dėmesio negu kaip zvonkė koją susilaužė ar panašiai.
taigi, grįžta mano gražioji kolegė iš pasimatymo. Aišku, prieš tai gal reiktų papasakoti, kokių dovanų ji parsinešdavo kiekvieną dieną, kur ne šimtą ar kelis vyriokas meilikaudamas sukišo.
Tai vat, galiu pasakyti, kad tikrai labai įspūdingo grožio mergina, nes šiaip visos moterys gražios, bet ši matyt turi kažką, kas vyrus traukia, kaip muses prie medaus.
taigi visiems suprantama, kad tokios moterys turi paklausą tarp vyrų.
Bet čia pirmosios dalies paaiškinimas, kodėl tarp mūsų mergaičių. Kita mergaitė, dalyvavusi pokalbyje nėra fatališko grožio, tai apie ją per daug nesigilinsime.
O dabar, kodėl aš ją vedžiau.
Ogi naujasis mūsų gražiosios kolegos meilužis vedęs. Nemoralizuosiu, kodėl kolegė miega su vedusiu vyru ir apskritai susitikinėja ir priiminėja dovanas iš jo, bet greičiau norėčiau perteikti vedusio VYRO poziciją.
Greičiausiai moteris, išgirdusi iš vyro tokius žodžius, palinkėtų jam gero kelio ir mestų toli toli, bet tiek to...
Taigi.
Vyras: Aš vedęs.
Klausimas: bet tai kodėl tu vedęs? taigi, jei jau trankaisi su kitomis, tai gal skirkis? ir apskritai, kodėl vedei?
Vyras: vedžiau tam, kad socialinio statuso reikėjo. be to, labai gerai, žmonai nebereikia pirkti dovanų, nebūtina jos kiekvieną vakarą vestis į prabangų restoraną, dovanoti begalybės papuošalų, būti švelniam, dėmesingam, nereikia rašyti sms'ų vidurį dienos, nereikia kartoti, kad ją myliu, nereikia rūpintis, kad būtų pasveikinta mama gimtadienio proga, šefas nepritrūktų pašnekovų dailių per firmos baliuką...
nereikia, pačiam plautis rūbų, nebūtina skustis kas rytą, nebūtina keltis pirmiau ir atnešti jai į lovą kavos. nebūtina vaidinti džentelmeno.
Nebūtina niekuo rūpintis.
dabar galiu gyventi dėl savęs, kasdien turėti kokią tik noriu moterį, užsiiminėti viliojimu, kuris yra saldesnis už bet ką pasaulyje.
aš esu kietas. galiu turėti, ką tik noriu, o jei kur nusvilsiu, tai visada bus žmona, ji visada manimi rūpinasi, tad ir šį kartą, ji mielai mane ramins, padarydama pėdų masažą, atnešdama vyno ir išskalbdama mano drabužius. Na, ji žmona, ji tokia turi būti. Ir šiaip, manau, kad ji net neįtaria, kad negrįžimai naktimis yra mano ėjimas į kairę, dėl to, jeigu kartais ir užsiožiuotų, visada galėčiau jai prikaišioti, kad neatlieka žmonos pareigų ir kokia bloga esanti.
O be to, net jei ir sužinotų, kad ją apgaudinėju, nesiskirtų. Ji tiesiog negalėtų to padaryti. Ji niekas.
Taigi, todėl vyrai ir veda.
greičiausiai pagalvotumėt išgirdę tai, kad žmona tiesiog vargana namų šeimininkė, sėdinti po milijonus uždirbančio vyro padu.
Ne, graži ir labai simpatiška moteris, bet greičiausiai vis tiek vargana, nes toks vyras... gal geriau jokio.
2007 m. spalio 28 d.
Antraplanis aktorius arba "Yokoso Japan"
Atplaukė dar vienas japonų kino festivalis.
Nenuėjimas į tokį renginį pasiteisinant, kad neturiu laiko, reikia dirbti ar kažkas panašaus, yra perdėm racionalios ir šiek tiek kvailos būtybės elgesio išraiška. Deja, deja, jos pačios nenaudai.
Kaip ir kiekvienais metais, taip ir šįkart, japonai nepasišiukšlino. japonų menų savaitė kunkuliavo ir buvo ne ką prastesnė nei buvusios anksčiau, o gal net ir geresnė, bet čia jau labai subjektyvūs laukai, arba pievos į kurias geriau nelįsti.
Niekad nesuprasdavau, kodėl japonai taip daro. Nesuprasdavau, kodėl tai, už ką kitiems reikia mokėti, jie duodavao nemokamai. Net ir pabuvus Japonijoje negaliu suprasti, kas slypi už jų tokio postmaterialistiškumo. Šiuolaikiniame pasaulyje, kur viskas, išimtinai net ir dvasios dalykai, perkami ir parduodami, štai tokia gan nedidelė šalis sugalvoja ir daro viską per kitokią vertybių prizmę. Ir vakar atėjusi į filmą su seserimi galvojau, kas slypi po tuo jų gerumu. Jeigu ne jų programos, aš greičiausiai būčiau žiūrėjusi įvadinę dalį "Yokoso Japan", kaip ir mano sesuo su mintimi, negi taip gali būti iš tikrųjų? Gali.
pasiilgstu Japonijos, kuo toliau, tuo labiau, o bežiūrint tokius filmus dar ir tokie dalykai, kaip sentimentai, atsiranda. Kiek daug vis dėlto gali pasiekti tauta, pirmiausia koncentruodamasi į kultūrą, reiktų vakariečiams pasimokyti.
bet grįžtant prie filmo, tai ne naujausias Japonijos šedevras, o prieš gerus 3-4 dešimtmečius gimusi istorija pasiekusi didžiuosius kino ekranus 2000 metais. Tikros istorijos filmuotas variantas.
Vertas dėmesio ne tik dėl dokumentinio pobūdžio, bet ir dėl nepakartojamo žavesio, kurį turi tikrai ne didžioji dalis filmų.
Taiji Tonojama gal ir nelabai žinomas Lietuvoje, bet Japonijoje jis 250 vaidmenų įkūnytojas, visą savo gyvenimo triūsą ir prasmę įvertinęs kaip antraplanio aktoriaus, apie ką ir yra šis filmas.
Gražus, vietomis gal kiek ištęstas, gal kiek stebinantis savo forma ir siužeto, kuris gan neįprastas, bet kartu ir labai pamokantis filmas, kurį reikia mokėti žiūrėti.
Apibendrinant, dabar greičiausiai tokios situacijos jau nebūtų. Japonai labai pasikeitė po karo, bet tai, apie ką kalba Sanmon Yakusha yra ir liks Japonijos istorijos dalimi, kurią japonai išmoko priimti ir saugoti kaip savąją.
Nenuėjimas į tokį renginį pasiteisinant, kad neturiu laiko, reikia dirbti ar kažkas panašaus, yra perdėm racionalios ir šiek tiek kvailos būtybės elgesio išraiška. Deja, deja, jos pačios nenaudai.
Kaip ir kiekvienais metais, taip ir šįkart, japonai nepasišiukšlino. japonų menų savaitė kunkuliavo ir buvo ne ką prastesnė nei buvusios anksčiau, o gal net ir geresnė, bet čia jau labai subjektyvūs laukai, arba pievos į kurias geriau nelįsti.
Niekad nesuprasdavau, kodėl japonai taip daro. Nesuprasdavau, kodėl tai, už ką kitiems reikia mokėti, jie duodavao nemokamai. Net ir pabuvus Japonijoje negaliu suprasti, kas slypi už jų tokio postmaterialistiškumo. Šiuolaikiniame pasaulyje, kur viskas, išimtinai net ir dvasios dalykai, perkami ir parduodami, štai tokia gan nedidelė šalis sugalvoja ir daro viską per kitokią vertybių prizmę. Ir vakar atėjusi į filmą su seserimi galvojau, kas slypi po tuo jų gerumu. Jeigu ne jų programos, aš greičiausiai būčiau žiūrėjusi įvadinę dalį "Yokoso Japan", kaip ir mano sesuo su mintimi, negi taip gali būti iš tikrųjų? Gali.
pasiilgstu Japonijos, kuo toliau, tuo labiau, o bežiūrint tokius filmus dar ir tokie dalykai, kaip sentimentai, atsiranda. Kiek daug vis dėlto gali pasiekti tauta, pirmiausia koncentruodamasi į kultūrą, reiktų vakariečiams pasimokyti.
bet grįžtant prie filmo, tai ne naujausias Japonijos šedevras, o prieš gerus 3-4 dešimtmečius gimusi istorija pasiekusi didžiuosius kino ekranus 2000 metais. Tikros istorijos filmuotas variantas.
Vertas dėmesio ne tik dėl dokumentinio pobūdžio, bet ir dėl nepakartojamo žavesio, kurį turi tikrai ne didžioji dalis filmų.
Taiji Tonojama gal ir nelabai žinomas Lietuvoje, bet Japonijoje jis 250 vaidmenų įkūnytojas, visą savo gyvenimo triūsą ir prasmę įvertinęs kaip antraplanio aktoriaus, apie ką ir yra šis filmas.
Gražus, vietomis gal kiek ištęstas, gal kiek stebinantis savo forma ir siužeto, kuris gan neįprastas, bet kartu ir labai pamokantis filmas, kurį reikia mokėti žiūrėti.
Apibendrinant, dabar greičiausiai tokios situacijos jau nebūtų. Japonai labai pasikeitė po karo, bet tai, apie ką kalba Sanmon Yakusha yra ir liks Japonijos istorijos dalimi, kurią japonai išmoko priimti ir saugoti kaip savąją.
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)
Pranešimai
