Ledinis barokas

Taip, jūs greičiausi visi žinote, kad Vilnius šiemet yra Europos kultūros sostinė. Tą sako ir šis žavingai gyvas-negyvas šviesios žalios spalvos plakatas.
Bet pakalbėkime apie "Ledinį baroką". Jam surengti viešoji įstaiga atseikėjo iš biudžeto 300 tūkst. litų.
"Čia daug ar mažai?", greičiausiai mamos ar tėtės paklaustų mažas vaikas.
Pradėsim nuo geriausių vaizdų, o baigsim greičiausiai blogiausiais. Komentarų prie kiekvieno vaizelio nerašiau, nes pagalvojau, kad jie ir taip nereikalingi. Viską užtektinai pasako vaizdai, į kuriuos nesinorės greičiausiai žiūrėti antrą ar trečią kartą. Tai jau taip. Tokia realybė. Nieko įspūdinga ir tik už 300 000 litų.

Įdomi instaliacija

bet iš arti...

Tai taip, jau nuo savaitės viduryio prasidėję kaukšėjimai ir barškėjimai Rotušės aikštėje buvo ženklas dar vieno renginio, norint paslėpti "Lietuva - Europos kultūros sostinė" vardą.

O čia yra geriausi vaizdeliai. Ir visai ne dėl to, kad pozuoja Edvardas su mano mažąja sesute Ieva. Ne, tiesiog ten bent jau yra į ką pažiūrėti. O gal iš tikrųjų žmonės visada įdomiau už negyvą aplinką?Kas geriau - plakatas, veidas ar kažkur blankiai apšviestas mūsų vienas didžiausių klasicizmo pasididžiavimo šedevrų, sukurtas dar paties Stuokos-Gucevičiaus? O čia dar keletas kitų visai neblogų bandymų sukurti kultūros sostinės įvaizdžio tematika realias lietuviškas situacijas.

Kodėl aš ne Omnitel klientė

Taigi taigi, pagaliau mane išprovokavo seniai planuotam įrašui į blogą. Eilinį kartą tas pats atidarytas google readeris. Pirmiausia iki ašarų prisijuokiau skaitydama Auksinės varpos blogą ir dvasios apšvietimus tik už 800 litų kas mėnesį, tačiau šiam įrašui išprovokavo Alfa.lt pinigų ir finansų sektoriuje publikuotas straipsnis Skaitytojo temos rubrikoje labai paprastu pavadinimu "Kodėl atsiranda klaidų "Omnitel" sąskaitose?".

Visiškai sutinku su į redakciją besikreipusiu asmeniu, kad kompanija "Omnitel" nevisada teisingai apskaičiuoja sąskaitas. Bet ne dėl to, man gimė parašyti mintis šį įrašą. Mane nustebino, o gal ir nevisai, "Omnitel" atstovės ryšiams su žiniasklaida teiginiai, kad kompanija niekada neklysta, o būtent klientai dažniausiai taip elgiasi. Cituoju "Absoliučia dauguma tokių atvejų, ištyrus šią situaciją, paaiškėja, kad viskas buvo suskaičiuota teisingai, ir klientai jokių pretenzijų nebeturi." Be to, kai kuriuos klientų skundus teisina padidėjusiais mokesčiais ir kartu su tuo išaugusiomis kai kurių planų ir paslaugų kainomis. Ir dar gi, komentuodama konkretų atvejį (būtent vieno vyriškio parašiusio laišką į Alfa.lt redakciją dėl neteisingų sąskaitų), teigė, kad kaltas darbuotojo neprofesionalumas, o ne kompanija. Vėlgi cituoju, „Turime pripažinti, kad vertindamas situaciją, suklydo klientų aptarnavimo centro specialistas, kuris „pripažino, kad tai klaida“. Iš tiesų jokios sistemos programavimo klaidos nebuvo ir nėra, ir klientas buvo apmokestintas teisingai“ , - teigė D. Selickaitė."

Na, vat su tuo "nebuvo ir nėra", kažkaip jau labai daug atvejų tuomet pasitaikė nekompetentingas konsultantas-specialistas kompanijoje "Omnitel". Ir grieičiausiai ne vienas, ir ne du. Ir kaip tokius neprofesionalius darbuotojus dar laiko tokia didelė ir gana pelninga kompanija?

Esmė čia, mano subjektyvia nuomone, yra gana paprasta. Panašiai, kaip "Finasta" rudenį atleidusi nemažą kiekį darbuotojų neigė įvykius kompanijoje, taip ir "Omnitel" bando išlaikyti gerą firmos įvaizdį, bet... pirma, pamiršta, kad menkindami savo darbuotojų profesionalumą, kartu menkina ir savo kompanijos įvaizdį, ir, antra, kai yra akivaizdžių apsiskaičiavimų, tai geriau pripažinti, kad įvyko klaida, ar apsiskaičiavimas - visiems pasitaiko klaidų - o ne neigti, kad tokių dalykų "Omnitel" kompanijoje nevyksta. Taip, pagrindinės komunikacijos taisyklės dar nepasikeitė ir jų greičiausiai dar keletą metų niekas neperrašys, bet komunikuodami pamiršta vieną labai svarbų dalyką, apie kurį, man labai patiko, visad šnekėdavome EURO RSCG PR su kolegomis, - proziumerius.

Pamiršta, kad vis daugiau asmenų prieš ką nors rinkdamiesi skaitys ne oficialią svetainę kompanijos, bet diskusijų forumus ar blogus, taip pat, mieliau klausys patikimų savo draugų ar pažįstamų patarimų (panašiai pas mane atsirado Canon ir Lenovo :) ). Bet ką aš čia. Mano vien šeimos nariams jau buvo tokių atvejų, kai atėjo kosmiškos sąskaitos ir jie lygiai taip pat, kaip ir straipsnio herojus, nesutiko su tuo bei paprašė detalios išklotinės... na, ir vėl greičiausiai buvo nekompetentingas darbuotojas, nes pripažino kompanijos "Omnitel" neapsižiūrėjimą. Ir tokių atvejų labiau klausantys žmonės dažnai girdi, o kas nenori - ir negirdės, bet jiems greičiausiai ir nesvarbu, kad kartais padovanoja kokį 30 litų už nieką...

Bet koks gi skirtumas, svarbiausia, kad kompanija dirba gerai ir klysta tik klientai, visad nesugebantys apsiskaičiuoti ir įvertinti, kiek yra skolingi kompanijai.

Dėl to aš labai džiaugiuosi Pildyk'u ir nesuku galvos, kad kas ims ir iš niekur nieko ištrauks sąskaitą ir sakys, va, tu tiek ir tiek skolingas esi.

O ta proga šiek tiek linksmų vaizdelių: be kelnių ir šokiai-pokiai T :)

smagaus žiūrėjimo :) ir gražaus žiemiško savaitgalio - nepamirškite rogučių ir seniai vaikystėje išbandytų sniego senių lipdymo technikų.

PS. sekmadienį Verkių rūmuos vyks labai įdomi ekskursija. Gal ką sudomins.

Vasario 20-oji

Vilnius. Vidurnaktis. Minus 9 laipsniai šalčio. Tik tiek. Kažkam pasirodytų nedaug, o kai kam jau ir visai pakankamai ir užtektinai kaip žiemai. Ant žemės visa diena gula balti minkštučiai sniego gumulėliai. Po keletos dienų jau Užgavėnės - šventė, mažiausiai sulaukianti suaugusiųjų dėmesio. Ir varys vaikai žiemą iš Lietuvos. Varysiu ir aš. Visgi, vasaris juk vasarą simbolizuoja. Et, apgavikas. Dar šalčiais grūmoja. Man jau baisiai nusibodo šaltis, nežinia kiek sluoksnių šiltų rūbų, sunkūs paltai ir batai, užsiniaukę dangūs ir surūgę žmonių veidai. Būtent dėl to nuėjau šokti nuo vasario pradžios, kai tik pasitaikė proga. Ten ne tik liejasi lotynų amerikos ritmai, kurie man tarsi sukuria viziją, kad kažkur netoli palmės, smėlėtas paplūdimys, žydinčios gėlės, ošiantis vandenynas ir kiaurus metus šviečianti saulė, tai kartu ir proga sušilti tiek emociškai, tiek fiziškai.

Be to, man labai patinka stebėti žmones. Jie visad šypsos šokdami, juokias. Manoji trenerė visai džiaugsmas - visada spinduliuojanti, besišypsanti, linksma ir graži, tik rankos kažkodėl gryni ledukai (to iki šiol niekaip nesugebu suprasti, net mano - varlės - rankos ir tos sušyla pašokus jive'ą ar boogy woogy, o jos, kada bepaimsi), bet tai jai netrukdo, gal, jei būčiau vyras, o ji mano šokių partnerė... nors, jeigu ji turėtų šokių partnerį, jos rankos greičiausiai būtų šiltos.

Vilniuje praneša savaitgalį temperatūrą iki minus 16. Nesušalkite, o aš einu savo vokiškų komiksų skaityti. Kai baigsiu, papasakosiu.

Tarp dviejų švenčių ir knygų mugės

Visai netikėtai teko apsilankyti šių metų knygų mugėje. Nustebino pirmiausia, kad ji visgi buvo atskirta nuo Studijų mugės, kuri beveik visą laiką vykdavo paraleliai, tad šiek tiek mane nuliūdino sprendimas šias dvi ekspozicijas atskirti. Iš vienos pusės manau, kad tai nenaudinga pačioms mokslo įstaigoms, nes nemaža dalis einančių į knygų mugę, užeidavo ir pas juos. Iš kitos pusės, nenaudinga ir būsimiems studentams, kurie, iš senesnių metų pamenu, atvažiuodavo iš rajonų į knygų mugę bei pasidomėdavo ir ateities studijom, dabar spėju, žymiai mažiau žmonių tai padarys ir ne tik dėl to, kad važiuoti iš rajono į Vilnių yra gana netrumpas kelias, reikalauja laiko, bet kartu ir dėl finansinių išteklių. Juokas juokais, bet iš Klaipėdos atkeliavimas vien pasidomėti savo studijomis moksleiviui, taip, būtent jam, kuris dar negauna nei jokios stipendijos, nei dirba dažniausiai, atsieitų minimum 120 litų. Bet gal daug apie tai neišsiplėsiu. Visgi, greičiausiai, kad ir kaip racionaliai išdėstytum argumentus, jie niekam nerūpi.

Visgi šiųmetinė (nesu tikra ar toks žodis egzistuoja, bet remdamasi lietuvių kalbos taisyklėmis leidžiu sau taip brūkštelti) knygų mugė? Taip, daugiau reklamos, skambesnis pavadinimas, visko daugiau... tik vat, prisiminiau aš ankstesnius metus, ir gal čia tik toks mano subjektyvus pastebėjimas, bet šiemet žmonių mažiau. Ar dėl to, kad vasario 14-oji akis užpylė, ar čia pasiruošimai Valstybės atkūrimo šventei, o gal vėl krizė pakišo koją vargšui lietuviui knygomis pasidomėti? Nesvarbu...

Akį labiausiai traukė, beveik tampa tradicija, užsienio leidyklų stendai. Pirmiausia, japonų kultūros stendas, vokiečių kalbos knygos, atkeliavusios iš Frankfurto knygų mugės (dar gavom visai gražius baltos atverstos knygos ženkliukus), po to taschen, kurio kainos man jau buvo neįkandamos, bet ką padarysi. Aišku, buvo neblogų ir lietuviškų leidyklų stendų. Prie Baltų lankų knygyno stendo stovėjau ir negalėjau patikėti tokiomis išleistomis klasikomis ir žiauriai širdelę spaudė, kad neturiu atliekamų bent kokių penkių šimtų litukų - taip ir pasiėmus Friedmaną, Murakami ir kitus originalo kalba. Dar, kaip visada ir tradiciškai, man visada žavus Sigutės Ach stendas "Nieko rimto", ten visada galima rasti ko nors, kas atgaivintų bet kokią sielą. Tiesa, knygoms nuolaidos visai nemažos. Pagalvojau, kad man, nusipirkus vien ispanų-ispanų kalbos žodyną, jau sumokėti pinigėliai už įėjimą būtų atsipirkę... o jeigu perki daugiau, tai galima visai neblogai sutaupyti... tiesa, į knygų mugę nusprendžiau eiti tik gavusi pakvietimą, visgi krizė ir darbo neįmanoma gauti, tad šiais nestabiliais visomis prasmėmis laikais, reikia gyventi susiveržus diržus - ką ir siūlo daryti paprastiems mirtingiesiems visų mūsų balsuotojų mandatus gavęs Seimas ir Vyriausybė. tad tą ir darom.

Taip pat šiemet mane sužavėjo vaikams skirta visa salė - o ten ir papiešti, ir vaikiškų knygų, ir žaidimų, ko tik nori, galima buvo rasti. Matyt, aš dar vaikas, bet man ten labai patiko. Žiauriai. Ten daug smagiau negu suaugusiųjų skyriuje, ir kas svarbiausia, žymiai šilčiau, net sakyčiau vienoje vietoje buvo pakankamai dušna ir karšta, bet viską susumavus, šauniausia vieta. Tiesa, ekonominiu atžvilgiu, gal ir ne iš pelningiausiųjų pardavėjų atžvilgiu, bet ką jau padarysi, kaip sakoma, grožis reikalauja aukų, tai taip ir gėris. Negi gaila vaikams.

Parodos metu dar sukuriau ir viziją Europos Sąjungai. Aišku, greičiausiai ji išsiskirs iš visų kitų ten surašytų. Pirmiausia dėl to, kad greičiausiai būsiu vyriausias atstovas ją tenai užrašęs, iš kitos pusės, paskaičiau ką ten vaikai rašė, ir supratau, kad parašiau nesąmonę. Išplovė man smegenis visu 100 procentų Europos Integracijos kursas ir nebesugebu jau normaliai mąstyti, pasitau visokias postmaterialistines ir kitokias globalaus valdymo ir tūkstantmečio tikslais paremtas vizijas. Niekam gi jos nerūpi. Man tik įdomu, ar apskritai ten kas nors ką nors skaitys? Kažkaip nelabai tikiu, kad net kokiam paprastam Europos Sąjungos šuliukui rūpi, ką galvoja vaikai apie šio organo viziją ateityje. Tikrai, abejoju. Mano įkypomis akimis, tas stendas buvo tiesiog priemonė pasirodyti, kad mes vis dar tokie esame - Europos Sąjunga - ir Jūs (supraskite lietuviai), jai vis dar priklausote. Nepajutote? Tai še, parašykite viziją. Žodžiu, reklama su šviečiamaisiais elementais. Girdėjau, kaip ten uždavinėjo klausimus vaikams apie Europos Sąjungą. Klausia dviejų mergaičių pašonėje, tai kokia didžiausia valstybė ES? "Rusija". "Amerika". "Australija". "Kinija". "Brazilija"... galima būtų vardinti be galo, bet mane, sėdinčią prie tokio mažo vaikiško suoliuko ir besiklausančią tokių kalbų stipriai ėmė juokas. Ir pagalvojau, kad gal tik mes suaugę nesuprantam, kokios turi būti sąjungos. Sumum sumarum, taip tai buvo pati kvailiausia salė visos knygų mugės. Realiai nelabai aš supratau jos reikšmę, prasmę ir reikalingumą, bet tiek to. Ai, tiesa, pamiršau, labai svarbus buvo stendas Europos kultūros sostinėms. Juokas ėmė bežiūrint. Lietuviams reikėjo garbingai atsisakyti šio vardo prieš apsikvailinant prieš visą Europą mažų mažiausiai.

O dabar užbėgant truputį į priekį. Vasario 16-ąją garbingai atšvenčiau korporantų būryje ir ta proga pabendravau su viena portugale, atvykusi į Lietuvą iš Liverpulio (praėjusių metų Europos kultūros sostinė) ir rašanti disertaciją apie Europos kultūros sostines. Nu, ką, nenorėjau, aš jos labai liūdinti, bet bijau, kad jos visą metodologiją gali sugadinti Lietuvos atvejis... nors, ką žinai, gal visgi lietuviai išgirdę, kad gali dar ir mokslinėje dimensijoje susimauti, gal susiims. Tiesa, abejočiau. Visai simpatiška portugalė ruošiasi tirti šiuolaikinio meno centro organizuojamas edukacines programas. Hmmm, nenorėjau aš jos labai liūdinti, tik perpėjau, kad čia eskizavimų, kaip Luvre ar kituose Europos muziejuose, kad ir to paties Frankfurto, galėtų nesitikėti. Greičiausiai jai bus ne tik klimato šokas (jai čia patirta šalčiausia temperatūra buvo minus 4 laispniai, bijau, kad teks patirti ir dar didesnių šalčių iki išvykimo), bet ir kultūrinis. Nustebs pamačiusi, kokia skylė, tegul nesupyksta ŠMC, kad ir kaip aš juos myliu ir skatinu toliau gyvuoti, reikštis ir tobulėti, visgi taip yra. Lietuvoje jis greičiausiai vienintelis toks muziejus, propaguojantis šiuolaikinį meną, bet jo būklė ir parodos... na, pasiūlyčiau pavažinėti po užsienį... visgi tampant Vilniui Europos kultūros sostine, reikėjo ir šiuo nemažai metelių atgyvenusiu pastatėliu tiek fiziškai, tiek dvasiškai pasirūpinti... bet ką čia aš sakau. Yra kaip yra.

O šiemet visgi gerai išpuolė tos šventės. Na, gal ir ne visai gerai, nes prabimbinėjau visas tris dienas ir po to nemažai stresų ir viso kito buvo, bet tokie turiningi savaitgaliai yra labai labai tobulas dalykas sielai ir kūnui.

Kad daugiau švenčių ir laisvų (poilsio) dienų.

Labos, einu pas nuostabųjį "El cartero no siempre llama dos veces". Chao.