Tinginėlės atsisveikinimas

Sveiki visi,

taigi prieš man pakeliant sparnus kviečiu visus rytoj susitikti koncerte Vilniaus Mokytojų namuose "Gyventi Negalima Mirti". Daugiau informacijos čia.

Iki pasimatymo!

Ačiū!

Ačiū už nuostabią šventę! Keletas vaizdelių iš šv. Jonų bažnyčios čia.

"Tapyba - kaip tylus bežodis mąstymas" arba Maurice Merleau-Ponty "Akis ir Dvasia"

Vieną dieną draugas nei iš šio, nei iš to sako: "Turiu tau knygą". Nesigilinu į detales, mano vaizduotė jau nupiešia knygos vaizdą - stora, kietais viršeliais, bent 200 puslapių, tokia didoka, žodžiu, įprastas knygos vaizdinys.

Žodžiu, nepataikau.
Susitikus draugas ištraukia A5 formato nedidukę baltą knygutę su gana spalvingu akį patraukiančiu peizažu viršelyje. Pats tas ir į kišenę didesnę, ar į rankinuką.

Trumpa knygos kortelė: Maurice Merleau-Ponty, "Akis ir dvasia". Baltos lankos (Vilnius), 2005, 115 puslapių, kaina apie 8 Lt.

Maurice Merleau-Ponty (1908-1961) - prancūzų fenomenologas, vienas žymiausių ir įtakingiausių darbarties mąstytojų; Akis ir dvasia - pirmoji jo knyga lietuvių kalba.

Viršelio spalvingas peizažas nenuvilia, nors galima leidėjams būtų ir papriekaištauti, kodėl knygos viduje esančios reprodukcijos, gana reikšmingos knygos supratimui, juodai baltos? Neabejoju, kad baimės, jog fenomenologo filosofinė knyga nepritrauks skaitytojų rato ir neatsipirks tik turėjo pasiteisinti. Gi žmonės pavartę knygelę net spalvotų paveiksliukų nerado... ir tikėtina nepirko.

Vis prisimenu, kaip Santaroj Šviesoj leidėjai skundėsi, jog mokslinio ir filosofinio pobūdžio knygos neatsiperka, bet ir patys leidėjai visgi nesugeba knygos tinkamai pateikti - parduoti.

Merleau-Ponty "Akis ir dvasia" galėtų būti vienas iš tų didesnių sąžinės priekaištų, nes knyga nėra iš tų, kuriai perkąsti reikia ypatingų studijų. Ši nedidukė knygutė pristato trumpą, bet gana išsamų žmogaus, reginčio objekto, bei tapybos, savotiško subjekto, vaizdą.

Pagrindinė jos mintis paprasta - tapyba yra tiesiog kitokia mąstymo forma ir gali būti prilyginta filosofijai. Pagrindinis skirtumas, kad mąstytojai savo kontempliacijos vaisius pateikia žodine kalba, o dailininkai per vaizdus.

Taip, šioje vietoje kiti knygos skaitytojai papriekaištautų, kad labai jau nupiginau ir supaprastinau tokią rimtą knygą. Pastabą priimu. Perpasakoti Arūnui Sverdiolui svarbų filosofinį konfliktą-diskusiją tarp Merleau-Ponty ir Renė Decartes manęs visai negundo. Trumpai apie tai galima rasti gana išsamiame įžanginiame Arūno Sverdiolo žodyje (jei knygelė 115 lapų, kažkur 25 vedamasis straipsniukas, 20 lapų repordukcijų ir dar apie 60 lapų originalaus Maurice teksto), nors ir pats autorius per daug netuščiažodžiauja - trumpame 5 dalių savo opuse apžvelgia visus jam rūpimus klausimus. Ir kaip pasakytų A. Sverdiolas, autorius nesistengia apžvelgti savo parašytų darbų šia tema, o iš naujo stengiasi permąstyti visą koncepciją. Tad skaitymas neprilgsta.

Mane asmeniškai iš pradžių Merleau-Ponty nugąsdina R. Decartes. Geriau būtų jo neminėjęs, bet tiek to. Vėliau autorius savo tekstu pasako tai, ko aš iš jo ir tikiuosi. Žmogus, bendravęs su Paulio Cezanne, Paulio Klee, Auguste Rodinu bei kitais, kažin ar galėtų rašyti, kad moderniosios dailės pasirinktos raiškos priemonės nėra prasmingos.

"Universalios tapybos, tapybos suvisuotinimo, visiškai įgyvendintos tapybos idėja yra beprasmė. Net jei pasaulis tvertų dar milijonus metų, tapytojams, jeigu jie jame išliks, jis but nutapytinas, o pasaulio pabaiga ateis jiems to nepasiekus." - šia fraze autorius nusipelni mano simpatijas. Žinoma, diskusinis klausimas, kuri dailė yra prasmingesnė, ar ta, kurią laisvai gali pakeisti fotografija, ar vien tik dailininko akims atsivėręs pasaulio kosmosas, perteikiamas ne akademinio piešimo taisyklių amatininko technika, o mąstytojo, pagavus įkvėpimui, savosios filosofijos sieloje nusibrėžusiais vingiais išliejimas.

Iš savosios varpinės aš Merleau-Ponty dar labiau padrąsinčiau. Gi modernus menas, kaip ir filosofija, paskatina kiekvieną, perėjusį per filosofijos tekstą, šiuo atveju per paveikslo vaizdą, susimąstyti. Galvoti. Piešinys savotiškai priverčia atsibusti protą iš letargo miego, priešingai nei akademinis menas. Jis nepalieka vietos mąstymui, ne veltui renesanso ar vėlesnių tapytojų darbus galima būtų duoti moksleiviams analizuoti rašant rašinį - tai yra išmokstama taisyklių, įvaizdžių sistema, kurioje nereikalingas individo vidinis pasaulis. Moksleiviai, priklausomai nuo to, kiek jie yra prisijaukinti meno ar/ir gerai išmokę akademinio meno, beveik vienodai žiūrės į pateiktąjį paveikslą, bet jo nematys - nemąstys. Apie turinį nekalbu. Į jį dažnai bando apeliuoti Decartes šalininkai, bet istorija ir lieka istorija, kurios neišmokus amžinai lieki vaikas.

Modernus menas užgniaužia universalumą. Tai savotiškas mąstytojų-tapytojų protestas prieš atitikimo vienam kurpaliui sistemą. Čia nebeužtenka išmokti simbolius, žanrus ir visa kita. Tiksliau, visas pirminis išmokimas netenka prasmės. Interpretacijos gali varijuoti plačiausiame diapazone, kur niekas negali nubrėžti ribų ir tai ir yra erdvė, kur gali pasireikšti kiekvieno žmogaus akis.

Merleau-Ponty 1960 metų vasarą rašo: "Ar aukščiausias proto pasiekimas - tai konstatuoti, kad žemė slysta mums iš po kojų, nuolatinio apstulbimo būseną pompastiškai įvardyti kaip klausimo kėlimą, judėjimą ratu - kaip tyrimą, kaip būtį - tai, kas niekad nėra visiškai?

Bet šis nusivylimas 0 tai klaidingos vaizduojamybės, reikalaujančios pozityvumo, pripildančio kaip tik jos tuštumą, nusivylimas. Tai - gailestis dėl to, kad nesi viskas. Dargi visai nepagrįstas gailestis. Mat tapyboje ir netgi bet kur kitur negalime nustatyti civilizacijų hierarchijos..." [deja, deja, nors tai labai dažnai itin mėgina daryti europiečiai] "...arba kalbėti apie pažangą visai ne todėl, kad kokia nors lemtis tempia mus atgal, o veikiau todėl, kad pirmasis paveikslas tam tikra prasme pasiekė ateities gilumą. Joks paveikslas neužbaigia tapybos apskritai ir netgi joks darbas nėra visiškai užbaigiamas kaip tik todėl, kad kiekvienas kūrinys keičia, iškreipia, nušviečia, pagilina, patvirtina, paskatina, atkuria ar iš anksto sukuria visus kitus. Kūriniai nėra (galutinis) įgijimas ne tik todėl, jog jie praina kaip visi daiktai, bet ir todėl, jog beveik visas jų gyvenimas - jiems dar prieš akis."

Ir pabaigai (kam daug rašyti apie tai, ką reikia kiekvienam individualiai pajusti ir suprasti, t.y. perskaityti) negaliu nesutikti su itin įžvalgia Merleau-Ponty mintim: "Mes esame taip sužavėti klasikinės intelekto atitikimo (daiktams) idėjos, jog nebylus tapybos "mąstymas" mums kartais palieka tuščio reikšmių bruzdėjimo, paralyžiuoto ar nepavykusio kalbėjimo įspūdį."

Ta proga norėčiau pakviesti visus į D'Orsay muziejų Paryžiuje keliauti su šia maža knygute rankose, pasigrožint Kandinski, Klee, Cezanne, Rodin, Monet ir kitų darbais, pertraukėlės metu šildant savo kūną karšta arbata ar garuojančia kvapnia kava senojo laikrodžio ciferblato pašonėj mažoj kavinukėj su retkarčiais dėmesį pagaunančiu Paryžiaus ir Senos vaizdu, į rankas paimti šį Maurice Merleau-Ponty kūrinį "Akis ir dvasia".

Labanaktis. Filosofuojam kūryba :)

Lietuvos vardas Ispanijoje {Where are you, my little country? : ) }

Štai prabėgo daugiau nei 2 mėnesiai kaip aš esu Iberijos pusiasalio Ispanijos sostinėje Madride. 2,5 mėnesio, per kuriuos stengiausi kaip įmanoma daugiau pamatyti ir išgirsti, pažinti ir suprasti šią nuostabią kultūrą. Tiesa, galima būtų išskirti daugybę pjūvių skirtingų, bet šįkart aš apie Lietuvą. Tiksliau, Lietuvą Ispanijos kontekste arba ką žino Ispanai apie Lietuvą ir apskritai, kas mes jiems esam ir kokius jie mus mato.

Taigi pradėsiu nuosekliai ir chronologiškai. Rugsėjo 30 diena, kai pirmą kartą 22 valandą vakaro išsilaipinau Ispanijos žemėje. Dingęs bagažas. Niekas iš dirbančių oro uoste neturėjo nė žalio supratimo, kas tai yra, bei kur tai yra. Taigi, tokioje vietoje, kur turėtų dirbti kaip ir multikultūriškai apsišvietę asmenys, jokių žinių apie mano gimtinę. Smagu. Einam toliau.

Spalio 1 diena. Apsilankau savo būsimoje praktikos vietoje - think tank'e Fundacion Alternativas. Yes. Mano šefė Belen, akivaizdžiai pasidomėjo bent jau kurioje žemės vietoje yra šalis, iš kurios atvyksta praktikantė. Super. Tillman'as, jau mano minėtas anksčiau, kurio pareigas užėmiau, taip pat turi tam tikrą supratimą, kur galima būtų ieškoti Lietuvos... bandydamas atspėti sostinę prašauna :D Na, kiek reikės tiems vokiečiams ir visiems kitiems kartoti, kad neturime mes jokios Rygos?!?!? Neturime!!! Čia Latvijos sostinė. Ok, einam toliau.

Spalio 4 diena. Hola, Guillermo! Žinoma, mano buto oficialusis šeimininkas Guillermo žino ir kas ta Lietuva, ir kur yra, ir kad mūsų moterys pačios gražiausios žemėje, ir kalbėti šiek tiek moka. Pirmas ispanas su tokiu išsilavinimu :D tiesa, reiktų pridėti, kad grynai per žmogiškąjį bendravimą :D dėl galimo privatumo pažeidimo, nedetalizuoju. Vienu žodžiu, įdomus tipažas.

Susipažįstu su OPEX šefu (realiai jis yra šefas, nepaisant to, kad tik viceprezidentas) Vicente. Come on. Toks protingas vyras atrodo, pasiskaitai aprašymą internete, atrodytų, super, išsilavinęs ir kalbas turėtų mokėti, bet... Lietuvos nežino. Cha cha cha. Irgi bando spėti. Vėl sumaišo su Latvija. Nu, neturime mes Rygos!!! [Kur mūsų įvaizdžio formuotojai? Kur Jūs? Atsibuskite! Neveikia jokia nei drąsios šalies įvaizdžio strategija, nei Vilnius, kaip Europos kultūros sotinė su mažiausiu tiesioginių skrydžių skaičiumi visoje Europoje, {taip, taip, paėmus visas Europos sostines, mūsiškė turi mažiausiai tiesioginių skrydžių - juokas pro ašaras}, nei Lietuvai 1000 metų kažkaip nesuveikė... gal reiktų pagaliau pradėti dirbti, o ne, kaip sakoma buitiškai, "šūdą malti"?]

Einame dar toliau. Mano "smegenų centras" (čia tiesiog, kad būtų lengviau suprasti, jog turiu omenyje Fundacion Alternativas) organizuoja daugybę renginių, iš tiesų, aš pati su savo kuruojamais vos spėju susitvarkyti... ir... spėkite, ar kur nors figuruoja Lietuva? cero cero cero. Grynas apvalus nuliukas. Ko nepasakysi apie brolius latvius ar estus - gal ne visur dalyvauja, bet bent jau jų ambasadų darbuotojai yra kviečiami dalyvauti renginiuose. Taigi, mes neegzistuojame politiniame žemėlapyje... deja, ir aš čia niekuo negaliu prisidėti, nes asmenų kviesti neturiu teisės, t.y. kviečiamų asmenų sąrašas yra grynai Vicente jurisdikcija, net ne tų asmenų, kurie kuruoja atskirus sektorius... bet tikėtina, kad po mano praktikos tokią šalį kaip Lietuva tikrai prisimins. Bent tai jau yra neblogai. Ir gal sostinės nesumaišys...

{Tiesa, dėl Vicente reikėtų padaryti tokią vieną nuėjimo į šalį pastraipą. Jis dažnai mane pavadina ruse, po to atsiprašo, vėl pavadina, kitą kartą paklausia ar dėl to įsižeidžiau ir panašiai... Toks tarsi juokas, tarsi ant pasityčiojimo ribos... panašiai, kaip netyčia išmeta savo kramsnojamus mandarinus... ir vėl atsiprašinėja: "ar neužgavau?" ir kaskart aš pasidžiaugiu, kad mano praktikos vadovė yra Belen... tikrai geras žmogus - griežtas, bet teisingas, ir sąžiningas. Negaliu atsidžiaugti. Gyvenime kartais sekas.}

Taigi grįžkime prie temos. Lietuvos įvaizdis Ispanijoje. Susipažįstu su savo kolega Angeles Sanchez Diez. Čia jau vyrukas, akivaizdžiai daugiau išsilavinimo turintis apie Baltijos valstybes, nors kuruoja Lotynų Ameriką ir dėsto jos kursus universitete. Cha cha. Čia turėtų būti dar vienas spyris į minkštą vietą visokiems aiškintojams, kad tik tam tikrų sričių specialistai tas sritis geriausiai išmano. Netiesa. Kartais žmogaus asmeninis noras kažkuo domėtis jam sukrauna žymiai didesnį žinių bagažą negu tam, kuris studijuoja tą patį dalį, gauna diplomą ir dar gal net dirba toje srityje. Tad su savo kolega Angeles (beje, galėčiau sakyti, kad jis yra pats smagiausias iš visų, ne tik dėl to, kad sėdi kartu su manimi viename kabinete, bet ir dėl to, kad malonus, geras, besišypsantis ir dar išsilavinęs) pasišnekame tiek apie Baltijos valstybių problemas, tiek šiaip apie orą ar dar ką nors. Taigi, antras ispanas, kuris žino, kas tai yra Lietuva.

Einam dar toliau. Su konferencijomis aišku, ten mūsų nėra. Žiniasklaida. Pirmiausia spauda. Per šitiek mėnesių, kol čia buvau, kol kas neprasprūdo pro mano akis nė vienas tekstukas, kur būtų kas nors adresuojama Lietuvos atžvilgiu. Deja. Niekuo mes esame neypatingi. O gal tiesiog eilinį kartą per maži? Bet kaip tuomet latviai ir estai?

Bet štai. Štai ta išganinga diena, kada ne tik išgirstu Lietuvos vardą, bet net ir vaizdų, susijusių su Lietuva išvystu. Gruodžio 15 diena, Telemadrid, programa Telediario, 15 valandų 20 minučių. Spėkit kas??? Kašis!!!

Taigi, Lietuvos krepšinio rinktinė bus viename pogrupyje su ispanais. Nepaisant to, kad tame pogrupyje net 5 komandos, reikšmingiausia kažkodėl pasirodė patiems ispanams Lietuva, nes ne tik, kad parodė žaidėjus, žaidimų ištraukas su mano tėvynainiais, buvusius trenerius, bet net ir parodė interviu su ispanų žaidėjais ir treneriais apie lietuvių krepšinį.

Prisipažinsiu, visada buvau skeptikė, kodėl tiek daug pinigų yra investuojama į sporto šakas. Tiesiog nežmoniškai. Skirtų geriau juos švietimui ar kultūrai, bo jaunimas tik ir orientuojasi kaip raumenų kalnus užsiauginti... bet kaskart, kai užsienyje išgirstu, "kas jūs tokie?", "o kur ta Lietuva?", susimąstau, kad gal tikrai mes esame jau tokie ant išnykimo ribos... ir dar tokie, kurie nieko gero neturi (o gal tiksliau nemoka to eksportuoti į užsienį, panašiai kaip ispanai iki kokio 18 amžiaus?), ir kad visai gerai, kad dar turime krepšinį.

Ir aš suprantu tą mūsų inteligentijos norą atsiriboti nuo nuolatinio eskalavimo, kad čia krepšinis antra mūsų religija (kartu su alumi), bet tiesa neturėtų badyti akių. Kokie esame, tokie esame. Net jei mums patiems atrodo, kad turime šį bei tą daugiau nei krepšinį, kiti apie tai nieko nežino. Ir negali pykti ant užsieniečių, kurie iš senesnių laikų prisimena Sabą, o dabar Jasikevičių ar Lavrinovičius. Tiesiog taip yra.

O kadangi mes ir toliau liksime "kultūros provincija", su kuo greičiausiai reikėtų laidotuvių maršu pasveikinti visą "Vilnius - Europos kultūros sostinė" projektą, kuris jau gėdingai eina į pabaigą, ir jo "aktyvius" vykdytojus (nors gal čia labiau sąžinės klausimas, o ne aktyvumo), nes mes ir toliau būsime žinomi tik tuomet, kai mūsų krepšinio rinktinė prasimuš į kokį čempionatą ar olimpiadą. Tad lai ir toliau nepamirštame investuoti į mūsų jaunąsias atžalas, kurios gins Lietuvos krepšinio garbą :)

Nors aš ne itin džiaugiausi, džiaugiuosi susiklosčiusia situacija... bet nuoširdžiai apsidžiaugiau išgirdusi Lietuvos vardą... kažkaip nesmagu, kai gimtinė vos ne prilyginama visokiom mikro valstybėm... (nors tas pats Tuvalu bent jau linksniuojamas, visgi ne dydyje yra esmė) tad tebūnie bus bent jau krepšinio šalimi... :)