Lietuviškos studentiškos vasaros pradžia

Birželis toks jau mėnuo, kai tikiesi ne tik kalendorinės, bet ir tikrų tikriausios vasaros. Taip, studentai įnirtingai vis ką nors rašo arba mokos, tad greičiausiai jiems tas laikas mažiausiai rūpi kažkur nuo gegužės viduriuko, tai vis kokie atsiskaitymai, tai rašto darbai, tai egzaminai...

Autorinės teisės Tomii ;)

Taip ir pagalvoju, kad realiai atsibudęs po visų egzaminų supranti, kad vasaros nebeliko. O ji Lietuvoje iš tiesų trumpa, tokia trumpa, kad nespėji susivokti, kad tai, kas gražiausia jau praėjo... Birželis yra pagal visus meterologinius rodiklius šilčiausiais mėnuo Lietuvoje, nors, pačios karščiausios metų dienos, tiesa, aplanko dažniausiai liepą arba rugpjūtį, tačiau visgi dienos nuo Joninių daros vis trumpesnės, tad ir saulės su kiekviena diena mažėja.

Ir šiandien, kai jau taip nusibodo visa ši savaitė su savo lietumis, kruša ir žema temperatūra, pagalvojau, kad studentai net ir tos varganos lietuviškos vasaros nemato - tos trumpos ir gražios, gal dėl to nuo jaunų dienų užsukti sraigteliai lemia, kad nebematoma apskritai nieko gražaus ir pozityvaus. Šiandien vienas draugas dar ir vienu tekstuku pasidalino apie lietuvių laimę. Kur po atlikto tyrimo paaiškėjo, kad belikę optimistai yra jauni nesituokę asmenys... taip ir sugriovė mano visą hipotezę, kad gal pagaliau jau nuo po nepriklausomybės atgavimo Lietuvoje vaikai gimsta iš meilės... nes mylintys žmonės būna laimingi, o čia gaunas priešingai. Nors gal ir ne. Gal tiesiog žmonės nesituokia Lietuvoje iš meilės... bet ir vėl ta statistika, kur apklausos rodo, jog didžioji dalis respondentų teigia besiskiriantys dėl meilės.

Nors, iš tiesų, prisiminiau kaip tik V. Pugačiausko per paskaitą paskaytą frazę apie Rusijos pilietinę ir politinę kultūrą bei visa kita - "Rusijos protu nesuvoksi", panašiai gal ir Lietuvos... ir gali daryti kiek tik nori visokių sociologinių tyrimų, manau, kad mokslas darosi bejėgiškas, nors, ai, ką čia bejėgiškas, jis niekada, ypač socialinis, stiprus ir nebuvo. Ir kas kartą kai nueinu klausytis magistrų ir bakalaurų ginamųjų drabų, pagaunu save begalvojančią - ką jie čia daro? Įsivaizduoja kurią mokslą ir darantys kažką naudingo, reikšmingo, svarbaus... Nė velnio... socialinis mokslas atsirado užimti žmonių mases, kurios išliko ir nebegalėjo užsiiminėti tikrai reikšmingais darbais dėl pagerėjusių išgyvenimo sąlygų, nes didžiąja dalimi to technologine pažanga sunku būtų pavadinti. Žinoma, jei ne ji, greičiausiai tokie dalykai, kaip patyrinėkime, kodėl lietuviai vis dėlto yra vieni nelaimingiausių Europoje, tampa vos ne pirmo svarbumo žinia. 

"Varau" ant savo specialybės. Taip, gryna tiesa. Žinoma, tik iš dalies, nes sociologijos dalis mano specialybėje gal tik kokia viena šeštoji, o ir šiaip man dalykai patinka... Tačiau aš kartais pagalvoju, kokiam siauram ratui visa ši mokslo mašina yra užsukta... ir kad iš jos realiai jokios praktinės naudos (būsiu sukritikuota pasirinkusi visiškai išgyvenimo kultūros perspektyvą).

Taip, rašau nebežinau kelintą savo gyvenime rašto darbą, kuris labai nenori rašytis... taip, lietuviškas skepticizmas ir nevertinimas savo šalies kaltas... nematau aš jokios pozityvios reikšmės ir gerųjų praktikų iš Lietuvos pokomunistinės transformacijos, ką galėtų perimti kitos šalys... ir manau, jog ne vienam studentui ateina toks metas, kai suvokia, kad tai ką daro yra visai ne tai, ką galbūt reikėtų daryti.

Ir tokia ta vasara. Patys gražiausi metai praleidžiami knygžiurkavimui, o gražiausi orai - rašto darbų rašymui, egzaminų laikymui ir t.t. Džiugina tik tai, kad visgi lyja, lyja, lyja... lis rytoj, lis poryt... laikau špygas, kad bent kitą savaitgalį viešint Smalininkuose saulutė žeme ritinėsis :)

einu toliau žiūrėti į baltą savo rašto darbo lapą, gal pasidarys juodesnis...

Trubadūras (Giuseppe Verdi "Trubadur" Estija, Tartu)

Kas yra šiais laikais negirdėjęs vieno garsiausių Italijos kompozitorių Giuseppe Verdi. Nustebčiau, jei tokių atsirastų, bet, žinoma, visada visko pasitaiko, tad niekada per daug nereikia stebėtis. Bet visgi šis italų muzikos virtuozas, manau, yra vienas labiausiai pavergęs muzikos mylėtojų (ypač, operinės) širdis ir ausis.

Tiesa, Tartu mane nustebino tai, kad jie neturi atskiro Operos ir Baleto teatro, ką dažniausiai visgi bandoma daryti. Jie tą pačią erdvę panaudoja tiek operoms, tiek dramos spektakliams ar dar kokiems meniškiems renginiams. Iš vienos pusės, kaip pasakytų vienas pažįstamas iš Budapešto, tai rodo šalies skurdumą ir nepakankamą pagarbą operai ir baletui, tačiau iš kitos pusės, čia mano subjektyvus požiūris, jiems yra šimtą kartų geriau turėti vieną gerą salę, negu kelias, iš kurių nė vienoje nėra geros garso akustikos. Tad šiuo atveju Tartuviečiai gali pasidžiaugti. Jų operhauzas turi tikrai gerą akustiką, skirtingai nei Lietuvoje, atlikėjams neprikaišoma mikrofonų ir žiūrovai neapsupami garso kolonėlėmis, kurių išdėstymas dažniausiai nebūna tolygiai paskirstantis garsą, tad atėjus galima tiesiog gėrėtis.

O "Trubadūras" yra viena tų operų, kurios man asmeniškai, yra vienos mieliausių širdžiai ir ausiai. Taip, niekas nenuneigs muzikinės ir visokios kitokios "Traviatos", "Aidos" ar "Rigoleto"

reikšmės. To galbūt net ir nesiekiu. Tačiau tiems, kas nedažnai lankosi operos ir baleto teatruose, pradėti nuo "Trubadūro" savo pažintį su operos pasauliu yra vienas geriausių sprendimų. Tai opera, kuri nėra nei apsunkinta veiksmo, nei muzikinių peripetijų. Kadangi dažnai mane erzina moteriškas vokalas, neskaitant "Cosi fan tutte" ("Visos jos tokios", W. A. Mozart) Frankfurto operhauzo atlikimo bei dar keleto išimčių, beveik negaliu pakęsti iki trečiosios operos reformos sukurtų operų kolaratūrinių moteriško vokalo partijų. Tiesiog mano Queen'ais, Smoke'ais ir ABBA'a nuo mažų dienų užaugintos ausys nepriima tiesiog nesveikai išgaunamų moteriškų partijų. Nenustebčiau, jei ne man vienai. Tai greičiausiai yra pagrindinė priežastis, kodėl mano tėtė nemėgsta operų, ir labai dažnai moterišką dainavimą tiesiog vadina spiegimu.

Tad ši opera tokių neigiamų akimirkų turi nelabai daug. Vyrauja choras bei vyriškas vokalas. Be to, yra tiesiog nepakartojami mušamųjų grupės deriniai, kurie nepriklausomai nuo to, kur bus atliekama ši opera, visada žavės klausytojo ausį. Ir pati muzika yra pakankamai lengva. Nesunku sekti leitmotyvus ir harmoniją. ATsisėdęs tiesiog maloniai pasileidi nešamas muzikinės upės srovės. Tą tiesa, Verdi moka sukurti visose savo operose. Tik vienos būna labiau minorinės, kitos daugiau mažorinės, vertinant Verdi kontekste, nes šiaip pagal visus muzikologų sutarimus, Verdi išsiskiria savo šviesiomis, darniomis ir mažorinėmis gaidomis operinėje muzikoje.

Bet gal reikėtų pakalbėti, kodėl verta žiūrėti šią operą būtent Tartu teatre? Taip, pirmiausia labai jauki žiūrovų salė ir pats pastatas gana šviesus ir jaukus. Pro viršutinio aukšto langus galima labai nemažai visos miesto panoramos apžvelgti, nes tiek pats pastatas nemažas, tiek ir stovi šiek tiek aukščiau nei visi kiti. Grįžtant prie kūrinio, tai scenografija irgi nepakartojama. Mažų erdvių problema sprendžiama labai tikslingai. Atsisakoma užuolaidų, papildomų dekoracijų. Visko yra tik tiek, kiek reikia. Nei daugiau, nei mažiau. Ir mane asmeniškai netgi sužavėjo ta pati besisukanti scenografija ir jos tas nežymus pokytis ir gana kūrybiškas erdvės perkūrimas, kad ta pati dekoracija iš skirtingų kampų sukurtų vis kitokį vaizdą ir nuotaiką.

Atlikėjai čia taip pat ne šiaip sau kokie. Kadangi tai nėra operhauzas, tai atlikėjai yra kaskart sukviečiami. Tad čia galite išvysti tiek lietuvius, tiek japonus, tiek vokiečius, prancūzus, italus ir t.t. o už tokią kainą, kokia čia, tai sakyčiau pigiau grybo. Ir būtų nuodėmė pataupyti pinigus ir nenueiti pasigrožėti tokiais stebuklais. Ir "Trubadūras" čia tikrai gerai skamba. Taip, viena mano draugė pastebėjo, kad nebuvo gilių arijų ir išgyvenimo, bet kai persisotini visu tuo, net visai žavi, kad neperkraunama. Ir to net gilumo, skausmo ir išgyvenimo man asmneiškai užtenka, nes šioje operoje, greičiausiai nesuklysiu sakydama, nors gali būti, kad ir klystu, Verdi daug operų visgi yra prirašęs, tai vienintelė opera, kurioje miršta abu pagrindiniai veikėjai. Aišku, muzikologai ir visi kiti operos mylėtojai pasakys, kad būna tik vienas pagrindinis veikėjas ir jisai gale viso veiksmo miršta. Bet šįkart, aš leidžiu sau pasinaudoti priešingu metodu ir teigti, kad abu įsimylėjėliai yra pagrindiniai veikėjai, nes abu kartu ir miršta operos pabaigoje. Tai šiek tiek stebina, prisimenant populiariausių Giuseppe Verdi operų popuri.

Ir pabaigai, estai gali džiaugtis, kad pas juos yra jau šios operos pastatymas. Lietuviai per 18 nepriklausomybės metų iki šiol dar nematė nė vieno šios operos pastatymo, ir juo labiau didžiojo Vilniaus scenoje, tad neabejotinai, yra ko jums, mieli broliai estai, pavydėti... didesnio pavydo neskatinsiu minėdama, kas dar buvo repertuare, bet tiesą sakant tikrai širdelę suspaudė apmaudas, kodėl aš čia negyvenu? Visgi rankfurte jausdavau tam tikrą distinkciją ir daugelį dalykų nurašydavau vien dėl to, kad tai vyksta Vokietijoje, bet kai vyksta Estijoje, tokioje pat mažoje (ir dar mažesnėje nei Lietuva) Baltijos šalyje, atrodo, kad mes lygiai taip pat viską turėtumėme turėti, o gal net ir daugiau. Tačiau, neturime. Tad yra dar kur mokytis. Oi, kaip yra. Laukiu, kada vėl bus koks projektėlis pas evoliucionuojančius estus nubildėti. Moka jie meną kurti, ir paradoksalu, atrodo, visai nedideliais kaštais.

O tiems, kas likę Lietuvoje belieka pasidžiaugti visai neblogais Giuseppe Verdi garso įrašais... beje, greičiausiai irgi piratiniais, nes neteko matyti originalių gerų įrašų. Bet kam tai rūpi. Svarbiausia, kad gyvenime būtų daug gražios ir geros muzikos.
:)

Gera grįžti namo, bet kodėl Estija visgi netolygu Lietuvai?

Štai, jau ir vėl grįžus į lietuviškas debesų padanges. Vakar vakare buvo labai keista vėl išlipti mieste, kuriame jaučiasi smalkės, burzgia mašinos ir žmonės žiūri šiek tiek kreivai.

Nors, apie kelionės įspūdžius ir detales įrašus papublikuosiu vėliau, visgi mano rašymo tvarkingumas miegant 2 valanadas kas naktį nėra įspūdingas, bet užbėgant už akių šiek tiek bendrai papasakosiu, kuogi mes skiriamės. Lietuviai vs. estai. Ir šįkart greičiausiai galima būtų ginčytis iki nukritimo... po to, kai pabūni šalyje ir pamatai tikrąjį šalies veidą, o ne tiesiog skaičiukus iš statistikos departamento, susidarai dažniausiai kitokį įspūdį.

Taip taip. Turiu aš kursą šį pusmetį - šiaurės šalių studijos. Ir prieš pat išvaižiuojant į Tartu spring school'ą (Tartu pavasario mokyklą) kaip tik skaitėm ir diskutavom apie Baltijos šalių - Lietuvos, Latvijos ir Estijos buvimą Skandinavijos šalimis. Ir sakyčiau mus visus tikrai įtikino gerbiamo mūsų dėstytojo Mindaugo Jurkyno straipsnis ir tyrimas - mes gale seminaro net ir sutarėme, kad Lietuva lygiai taip pat kaip Estija gali būti šiaurės šalis bei kad visos Baltijos šalys visgi daugiau orientuojasi į Baltijos šalis arba Baltijos jūros šalis nei į Skandinaviją ar šiaurę. Bet visgi. Ši kelionė ir pavasario mokykla kardinaliai pakeitė mano požiūrį.

Estija yra kitokia nei Lietuva. Taip, daugelis pasakys, kad ekonominiai skaičiukai, ypač prasidėjus krizei, beveik visai nesiskiria ir vos ne stoiškai teigs, kad mes vienodi, bet taip iš tiesų nėra. Taip, mano tėtis aiškino, kad man pasisekė, nes buvau Tartu, kuriame mažai rusų ir rusiško mentaliteto, bet ar tikrai taip?

Visgi aš iš savo asmeninių patirčių Estija jau priskirčiau prie Šiaurės šalių bei artėjančią prie gerovės valstybės. Pirmas ir labai paprastas pavyzdys - jų universitetai. Lietuvoje, jei norėtum ateiti į paskaitas ir seminarus turi būti arba studentas, arba laisvasis klausytojas. Už ką taip pat reikėtų susimokėti. Tartu viskas kitaip. Bet kas gali ateiti į paskaitas ir seminarus. Tai rodo ne tik universitetų ir akademinės bendruomenės atvirumą visuomenei, bet ir leidžia visuomenei šviestis ir tobulėti visą gyvenimą. Čia netgi pagalvoju, kad tas Europos Sąjungos šūkis "Never stop learning" iš tikrųjų galioja - žmonės, kurie turi noro, gali bet kada šviestis...

O vien faktas, kad pas juos Umberto Eco paskaitos reklamavimas prilygsta Lietuvoje reklamuojamiems visokiems alui, rūbams ir t.t. rodo, kad miestui įdomu ne tik kur pavalgyti, kuo apsirengti ir ko išgerti. Čia, aišku, dar reiktų pridurti, kad vien Umberto Eco paskaitos buvimas Tartu Universitete jau yra nemažas pranašumas... o kur dar tai, kad visgi tų studentų nėra ten jau tiek daug - gal tik 20 procentų. Tad manau, kad panašiai turėtų tiek pat būti ir Vilniuje. Nes aš seniai nebetikiu pasakomis, kad Vilniuje gyvena apie milijonas gyventojų... ypač po to, kai grįžau iš Frankfurto.

Kitas dalykas. Internetas. Bet kurioje miesto vietoje jis veikia. Ir nemokamai, viešai visiems prieinamas. Tad galima tik įsivaizduoti, kaip žmonės ten gyvena...

O baseinai (kurie kainuoja centus palyginus su lietuviškais, o dar pridėjus perkamosios galios skirtumus, tai gaunasi vos ne už dyką), parkai, viešosios erdvės, fontanai ir šilti ir beišypsantys žmonės... tiesiog gera ir smagu.

Gera ir Lietuvoje... grįžus... tiesa, vėl senos vėžios... bet ką padarysi. Yra laikas tūsintis, yra laikas mokytis ir dirbti. Tad pasiraitojus rankoves tenka tiesiog kibti ir nebegalvoti, kaip čia viskas būtų jeigu būtų.

Einu gerti arbatos bei švęsti tos gražios šventės, pasitaikančios tik kartą metuos. Linkėjimai.

Dvikojis arklys

Kas pirmiausia gali šauti į galvą, išgirdus tokį pavadinimą? Paradoksalu, kad man pirmiausia šovė, jog kojos arklio, o galva žmogaus... čia vis graikų įtaka o gal Hario Poterio? bet man vis tiek atrodė, kad tai turėtų būti kažkas panašaus į kentaurą.

Tačiau, viskas buvo atvirkščiai. Tiesa, kad eisiu į "Dvikojį arklį" sužinojau likus iki seanso gal kokiom 30 minučių, nors, kad eisiu į kažkokį "Kino pavasario" filmą žinojau bent savaitė prieš. Tiesa, kvietęs draugas gal ir teisingai iš savo pusės pasielgė nesakydamas nei tikslaus laiko, nei tikslaus filmo pavadinimo, nes jei anotaciją būčiau paskaičiusi anksčiau, o ne likus kokiom 10 minučių iki filmo, greičiausiai manęs toje salyje būtų nebuvę... kad ir kaip ten tas Irano kinas būtų giriamas.

Iš principo filmas geras, bet tik tuo atveju, kai reikia žmonėms iš rožinės svajonių planetos parodyti, kad egzistuoja kažkas grubaus, šlykštaus, koktaus ir taip nežmoniško, kas atrodytų nesuvokiama protu. Pati režisierė teigia, kad savo filmais nori išryškinti šiuolaikinio pasaulio blogybes, tačiau man priešingai, susidarė įspūdis, kad norima parodyti kažko brutalaus, gyvuliško ir užsilikusio iš akmens amžiaus elgesio nehumaniškumą. Bet kaip visada, autorius žino geriau, tad mąslūs kino kritikai greitai prikurps istorijų, kaip Samiros Makhmalbafos kine atsispindi šiuolaikinio realijos ir kokios nepakartojamos metaforos yra naudojamos įspūdžiui sukurti. Mano nuomone, reiktų visą prieš tai buvusio sakinio antro sakinio dalį reikėtų priimti priešinga reikšme, nors, aišku, aš nenustebčiau, jeigu taip iš tikrųjų būtų.

Kaip geriausią pavyzdį, pateiksiu vienos kinomanės mintį, pasakytą po vieno žiūrėto (irgi Irano filmo), kad "žinai, kuo daugiau apie tą filmą galvoju, tuo jis geresnis atrodo, tuo labiau pagaunu mintį". Žmogaus protas tuo ir ypatingas, kad nuo renesanso epochos jo galia buvo tiek išaukštinta, kad tai, kas jam yra visiškai nepriimtina, jis gali paversti pasauliniu šedevru. Tas kas koktu ir šlykštu, gali virsti labai prasminga, vertinga ir reikšminga.

Bet visgi, kodėl filmas geras, arba bent galėtų toks būti pavadintas. Pirmiausia dėl to, kad išlepusiems ir išgverusiems vakarų civilizacijos atstovams kančios, tyčiojimosi ir antižmogiškumo įvaizdžiai greičiausiai visai yra nepažįstami, o pažiūrėjus šį filmą sunku būtų pasakyti, kad jie neakivaizdūs. Tačiau, aš labai ilgai galvojau, ypač tais momentais, kai nuleidusi galvą žiūrėjau į savo skarą, o ne į kino ekraną, nes nuo vaizdų baisumo darės bloga, ar tikrai buvo pasirinkta pati geriausia forma? Taip, scenarijus parašytas tėvo, gyvenimas Irane ir aplinkiniuos kraštuos baisus (tiesa, kol pati nepamatysiu, tol 100 % nepatikėsiu viskuo), bet ar būtina buvo viską taip nužmoginti?

Man bežiūrint filmą nuoširdžiai atrodė, kad režisierius tyčiojasi iš psichinės negalios. Tyčiojas iš to, ką reti gamtos atsitiktinumai padaro su žmogumi. Ir kadangi, priešingai, nei Sen Sebastijano ar Kanų žiuri komisijos nariai, manau, kad kinas turėtų būti ne per daug atitrūkęs nuo realybės. Rodyti žiaurumus dabar yra įprasta, bet greičiausiai niekas nepagalvoja, kad tie visi žiaurumai (rodomi kine ir visur kitur) sukuria realias žmonių brutualias veikas. O toks filmas, parodytas kokioje Nemenčinės mokykloje, ar ir toje pačioje kokioje užmirštuolių vidurinėje Vilniuje, suteiktų naujų vaizduotės apraiškų neapykantai išreikšti. Tiesiog suveiktų, kaip tobulas pavyzdys, kaip dar labiau šlykščiau ir baisiau galima pasityčioti iš žmogaus. Padaroksalu, vaikai tą gali daryti ne ką prasčiau nei suaugusieji.

Į šį filmą antrą kartą neičiau. Man jis per žiaurus. Kaip sakoma "realybė akis drasko", ar kaip ten, berods, tiesa, bet į tokią tiesą man žiūrėti yra per sunku. Be to, išmesti pinigus tam, kad kelias naktis pabustum išpilta košmariškų vaizdų, irgi nematau didelės prasmės. Žinau, kad gal kam nors tai pasirodė kino šedevras ir nepakartojamas filmas, sakykim, mes turime skirtingus supratimus, koks turi būti kinas. Ir šiaip, nuo to laiko, kai pirmą kartą gyvai pabendravau su vaikų muzikos kompozitoriumi laikausi nuomonės, kad viską reikia vertinti pagal tai, ką jauti, o ne pagal tai, kokius pastebėjimus, įžvalgas ir visa kita aplink tą pojūtį sukuria protas. Šitas filmas be proto visokių sugalvotų išvedžiojimų, kaip svarbu parodyt žmogaus baisumą ir panašiai, kokia gili jo edukacinė reikšmė, neturi jokios teigiamos pojūčio spalvos... nors ką gali žinoti, gal kai kam šio filmo vaizdais sukelia teigiamas emocijas arba protas ant tiek gerai susukta mašina sugebanti negatyvias emocijas iškart konvertuoti į teigiamas, žmogui net nebesuprantant konvertacijos... kažkodėl prisiminiau "Dvejamintę" ir Orwello "1984-uosius".

Tiems, kas visgi yra šaltų nervų ir norėtų savo humaniškumo lygį išbandyti "Dvikojiu arkliu" lietuviškas detalesnis aprašymas čia. Tik visgi aš esu daugiau "prieš" negu "už" tokio filmo rodymą.

2009 m. kovo 29 diena