Kurgi tos Kalėdos?

Ilgais šios žiemos vakarais klausdavau savęs, kurgi tos Kalėdos. Ir net nepastebėjau, kaip jos atėjo: ir taip greitai, kad nereikėjo net skaičiuoti dienų, kaip tai mėgdavau daryti vaikystėje. Kai buvau maža, ši šventė tarsi buvo apgaubta kažkokia paslaptinga aura, nepaisant to, kad jau žinojau, kad ne kalėdų senelis padeda dovanas po eglute, o tėveliai.

Šią paslaptį išdavė močiutė, ant kurios labai pyko tėvai dėl tokio poelgio, visgi buvom vienos pirmųjų savo draugų ratelyje tokią naujieną žinančios. Bet paradoksalu, kad tos Kalėdų dvasios neatėmė net ir tokia skaudi žinia, kad tas raudonom kelnėm ir barzda besirengiantis vyriškis kartais būdavo mama, kartais tėtis. Ne, priešingai, kaip tik tai suteikė dar ir kitokio pobūdžio džiaugsmą - dovanojimą kitiem. Linksma buvo toje vaikystėje.

Dabar viskas paprasčiau.

Dienos bėga greičiau, šventės - taip pat. Laiškų kalėdų seneliui irgi neberašo daugelis, tame tarpe ir aš. Nors vis sakau, kad ne, viskas, kitais metais nepamiršiu, bet vis tiek gaunas, kaip visada. Ir to sniego nelabai bereikia... na, aišku, smagu, kai jis iškrinta - vis šviesiau tamsiomis naktimis grįžti namučio, bet tik šalta kartais pasidaro baisiai baisiai, deja.

Vis bandžiau atspėti, ką bando žmonės bando paslėpti po degtinės stikliukais ir kalnais dovanų. Nemažai teko skaityti, kad šiuolaikinis žmogus nebemoka mylėti, ir, Kūčių išvakarėse eidama iš gydytojų ir stebėdama žmones, pagalvojau, jog meilės šiems žemės gyventojams labiausiai trūksta. Ir didžiajai daliai jų nepadeda nė meilės miestai, nė kitokie meilės vaistai. O lietuviams meilės trūksta greičiausiai labiausiai, ne tik dėl to, kad pas mus didžioji dalis žmonių išsiskiria dėl meilės, bet ir dėl to, kad jie vis nenustoja skųstis ir juo labiau pridirbinėti visokių nesąmonių. Po kokių kelerių tūkstančių metų greičiausiai kokiam istorijos vadovėlyje bus įrašas: "Lietuviai buvo tauta, itin kentėjusi dėl meilės stygiaus"...

Bet ką aš čia... per Kalėdas reikia klausyti rumbos... ir dar geriau šokti... tokia kalėdiška dvasia užplūsta... niekada nebūčiau patikėjusi...

Vieno ale žiemiško vakaro komentaras

Ėjau, ėjau šiandien dienelę per senamiesty ir galvojau, kada gi prasidės žiema. Ji vis prasideda, prasideda, spardosi visaip ir nori užsibūt, bet taip ir neužsibūna ilgėliau... Bet gi Kalėdos jau ne už kalnų... visai nebemyli mažų vaikučių žiemiški orai - jiems gi taip gera dar prieš Kalėdas pačiūžint nuo kalniuko ir pasimėtyt sniegu. Bet ne apie tai aš čia...

Ir vėl skaičiau aš savo readerį... baisiai nusibodę buvo ispanintis... et, galėsiu pati save kaltinti, jei bus prastas rezultatas. Tik tiek belieka pasakyt.

Vienu klausimu nemėgstamas mano personažas Nero Wolf teisus - likę protingi asmenys Lietuvoje nebeskaito lietuviškos spaudos arba didžiosios jos dalies. Ir dėl jos purvinumo kaltindamas pačius lietuvius - lygiai taip pat. Bet tam pačiam dėdulei, nes abejoju ar galėtų piemuo koks (pagal mano močiutės supratimą būti dengiamas paties Virgiaus Valentinavičiaus (čia reiktų dar pabrėžti, kad kaip žmogaus aš jo negerbiu, bet vis tiek prieš patyrimą reiktų laikyti, kad šis asmuo, būdamas tiek televizijos laidos vedėjas, tiek internetinio naujienų portalo vyriausiasis redaktorius, yra šioks toks autortetas ir svarbus asmuo)), tad darau prielaidą, kad vyresnio amžiaus, na, o pats slapyvardis lyg rodo nurodo į vyrišką giminę, galėčiau tik pasakyti, kokią visuomenę per žiniasklaidą išsiugdai, tokią ir turi.

Kalbėti apie žiniasklaidos mirtį ir komą, tikrai tampa vis populiariau. Anądien besėdėdama prie pietų stalo su Marija ir Rugile kaip tik diskutavom, apie tai, kas bus su nacionaline spauda po naujos valdžios "gudrių" įstatymų priėmimo. O taip, geras klausimas. Tiesa, mano nuomonė čia kardinaliai išsiskyrė su draugės pozicija, kad išliks tik geriausia žiniasklaida. Ilgai pakankamai diskutavome ir vienos nuomonės nepriėjome, bet tiems, kurie naiviai galvoja, kad taip tikrai bus, reiktų perkurti gėrio sąvoką. Aš priešingai, manau, kad naujoji vyriausybės politika atves mūsų šalį prie kažkokios neaiškios bedugnės. Pirmiausia nusimato atsiras daug piaro, apie kurį taip skalambija Woolfas ir Račas. Bet tai natūralu. Tiesa, kiek man teko stebėti, tai užsienyje irgi to paties yra, skirtumas tik tas, kad ten taip įvilkta į puikius žurnalistinio ir rašymo meno kerus, kad to savireklama sunkoka būtų pavadinti iš pirmo žvilgsnio. Ir kad užsakytas straipsnis niekas nerašys, nes tiesiog kita kultūra (ar politinė, ar žurnalistinė palieku kitiems spręst). deja, Lietuvoje, neabejoju, ši problema (klausimas, ar tikrai problema, nes labai priklauso nuo atskaitos taško iš kurio žiūrima) dar ilgam išliks aktuali. O mažėjant reklamos kiekiams, gal net viena svarbiausių... Tik vieną dalyką pamiršo paminėti Wolfas: beda yra ne tuose straipsniuose, kur akivaizdžiai matosi piaras, bet visokiuose redaktoriuose, vyresniuose redaktoriuose. Kaip mano tėtė sako, Lietuva - švongerių kraštas, kuriame ranka ranką plauna, ir tokie redaktoriukai puikiai perfiltruoja viską taip, kaip jiems atrodo tinkama. Aš ir vėl nedrįsiu sakyti, kas yra blogiau, ar redaktorius, varantis kokios nors personos piarą, redaktorius, kurio vadovauja žiniasklaida mirksta tam tikrais purvais keičiant žmonių globalų suvokimą. Nes paradoksalu, bet tam tikrą žmogaus protekciją atpažinti gali ir šiek tiek daugiau klasių normaliau atlankęs pilietis, bet suabejoti tam tikros šalies grėsme savo gimtinei - jau sunkiau. Bėda ir ta, kad nepuls paprastas žmogelis skaityti visų naujienų ar domėtis, ką apie tai rašo ir kitos žiniasklaidos priemonės... o objektyvesniai spaudai, dar ir anglų kalba minimaliai reikalinga.

Dabar mane vėl apkaltins viena persona pigumu ir kitokiomis savybėmis, bet nors nugriūk, Valatkos paskutinysis straipsnis ir vėl man kažkuo patiko. Ai, dėl kai kurių dalykų nesierzinsiu, Valatkai iki the Herald International Tribune ar NEw York Times kolumnistų lygio dar toli, bet tam tikri jo pastebėjimai man labai patinka, tiesa, kai kurie ne. Aš nenorėčiau tikėti, kad sugrįš į Lietuvą daugiau rusų kalbos. Ne duok dieve. Nors aš iš pat pradžių galvojau, kad čia kažkokia nesąmonė, berašydama šį įrašą visgi supratau, kuriuo atveju Valatka būtų teisus - Rusija tikrai turi žymiai daugiau pinigų ir jei išleisti laikraštuką lietuvoje, kurį gyventojams tiesiog nemokamai į namus atenštų, yra žymiai paprasčiau net ir krizės laikais. Oi, kas jau kas, bet jie propagandą moka kurti ir jai pinigų negaili, o jei dar sąlygos, kaip Lietuvoje tam atsiras, ir niša atsivers, nenustebčiau. Bet kas man tikrai nepatiks kitąmet ir su kuo su Valatka šimtu procentų sutinku, tai kultūros baudimas. Pamiršta greičiausiai seimūnai, kad užkeldami tokią mokesčių naštą menininkams ne tik privers didelę dalį žmonių mieliau degtinytės nusipirkti, nes tai bus žymiai pigiau nei nueitį teatrą, bet ir tuos, kurie dirbo teatre - liūdesį skandinti krikštolinio degiojo gėrimo taurelėse (gerai, jei ne stiklinėse). Nes degtinė neturėtų paklūsti krizei ir brangti, ne, degtinės, kaip sovietinio alkoholizmo laikais turi visiems užtekti.
Nekenčiu šito gėrimo ir dėl manęs jis galėtų kainuoti kokius 50 litų - daugiau sielų išliktų gyvesnių ir šio deginančio gėrimo nesugadintų. Taip, sakote, verslas nukentėtų, nemanau. Tikrai nuoširdžiai nemanau. Be to, valstybė neturėtų remti nesveiko verslo, kaip neremia nesusituokusių šeimų, nekompensuoja kartu gyvenančių senučiukių ir šildymo išlaidų. Jei galima nubrėžti idealus, ką remia valstybė įstatymais socialinėje sferoje, kodėl to nepadarius ir prekių sferoje? Rūkalai, irgi labai geras pavyzdys. Pakelis lai bus 40 litų. Kodėl ne? Kodėl negalima nubrėžti tikrų gairių, paremtų realiomis priemonėmis, o ne šiaip šnekomis, kad rūkyti negalima, nesveika ir t.t. Jei yra nesveika gyventi nesusituokus, amoralu ir t.t., kas savotiškai išreiškiama valstybės parama, tai tas pats tuėtų būti daroma ir su stipriu alkoholiu (kuris prie nieko gero neveda, ypač dideliais kiekiais vartojamas, o tie kurie moka mėgautis po truputį manau ir 50 litų tam sutaupytų), cigaretėmis (irgi galioja ta pati logika). Narkotikai gi draudžiami ir yra už įstatymo ribų. tad valdžia, kuri rūpinasi visuomene sukišdama jai tobulos šeimos sąvoką, moterų reprodukcinių mašinų įvaizdį (nespėsit nei pastebėti, kai bus įteisintas abortų įstatymas [ įvertinant, kam tai dažniausiai būna išeitis, nelieka nė kitokios minties ape moters padėtį visuomenėje ir valstybėje]) ir t.t., tai tuo labiau ji turėtų rūpintis ir piliečių sveikata įvesdama didesnius mokesčius šioms prekėms. Skirtingai nei kultūra, manau, nė viena iš šių prekių dar nemirs... ir ne tik remiantis Inglehearto teorija ar kitais biesais - Lietuva dar vis yra išlikusi, kad ir kaip žiūrėsite iš kurios pusės, išgyvenimo valstybė, kurios didžiajai gyventojų daliai rūpi ne postmaterialistinės vertybės, bet kaip išgyventi iki kito mėnesio atlyginimo. (Kada dar reiktų parašyti, kokioje vietoje Lietuva yra pagal skurdo faktorių, nepatikėsite, bet kai kalbame apie Afrikos ir Kinijos mirštančius vaikus, nedaug trūksta, kad tokius antraštės atsirastų ir apie Lietuvą... na, bet dar palaukime keletą metelių, kai padidėję mokesčiai visom prekėm, taip pat ir būtiniausiom, bei sumažėję atlyginimai, išaugusios šildymo ir energijos išlaidos dar labiau prispaus didžiąją dalį paprastų Lietuvos žmonių...)

O dabar šiek tiek apie prezidentą. Anądien skaičiau Ragausko (taip, to paties pas kurį praėjusiais metais lankiau nuobodžias konstitucinės teisės paskaitas, nepaisant to, dalykas iki šiol man išliko įdomus, nors jo vedamų paskaitų ir nesinori prisiminti) straipsnį, apie kandidatus į Lietuvos prezidentus, teigiantį, kad Grybauskaitė, net neturėtų teisės dalyvauti rinkimuose. Hmmm, nesutikau šia jo pozicija, ir kaip vėliau paaiškėjo, Vyriausiosios rinkimų komisijos pirmininkas mano nuomonę patvirtino, kad visgi nėra kliūčių šiai pretendetei. Na, galvoju, ties šia vieta ir baigėsi prasidedantis prieš Kalėdas prezidentizmo vajus, bet ne, suklydau. Pasirodo, dar prieš šventes ir Donskis nori pasisakyti. Ir net šlykštu buvo skaityti tam tikras straipsnio dalis, kur žmogus negali peržengti savo asmeninio santykio su prezidentu. Taip, jam taip pat iki tarptautinio lygio dar toli. Nebežinau, kokių nesąmonių dar gali nutekti Lietuvoje, kad visgi tokie žmonės, kaip Donskis, pripažintų, kad Valdo Adamkaus paskutinė kadenija yra tragiška. Kaltinama viskas iš eilės, tik... STOP. Pamirštam vieną dalyką - jos įstatymas negali įsigalioti be prezidento parašo. JOKS. Tad tokios panegerikos prezidentui, iš kurio per paskutiniuosius keletą metų daugybė žmonių tikėjosi ryžtingo žingsnio ir Lietuvos politikos formavimo, ne tik skirtos užsieniui, bet ir vidinės, bei nepasirašinėjimo po labai abejotinais įstatymais, yra tyčiojimasis iš žmonių, kurie galėtų ateiti į šį postą ir imtis kažkokių veiksmų. Taip, tokie straipsniai, aiškinantys, kad Adamkus yra geriausias kada nors Lietuvos turėtas prezidentas - Donskis palieka vietos preziumuoti, kad geresnių nebebus, nes ši pozicija verta mirties, daro rimtą meškos pasalugą ir sau - greičiausiai nebeskaitysiu daugiau nei vieno Donskio straipsnio, kur bus žodis prezidentas, nes objektyvios analizės vis tiek neverta tikėtis. Nenoriu negražiai išsireikšti apie tai, kaip vadinasi toks procesas, tad grįžtu prie ispanų kalbos mokymosi daugiau neužsiimdama niekais.

Ai, beje, sveikinimai Račui ir Aurimui :)

Adios.

Vargo savaitė

Nemėgstu nuo to laiko, kai įstojau į universitetą, paskutinių gruodžio savaičių, ir apskritai, paties gruodžio mėnesio. Įstojus taip pat supratau, kodėl suaugusiems dažnai nebūna Kalėdų, arba jų buvimas būna paremtas grynai pragmatiškais pagrindais.
Paskutinės savaitės, kurios turėtų būti skirtos pagalvoti apie brangiausius artimuosius, draugus, kolegas, ir šiaip, kalėdinius stebuklus, būna užgrūsdinamos ataiskaitų pridavimu, atsiskaitymais, studentams - įskaitomis, rašto darbais... ir po nemiegotų kelių savaičių, pagaliau gauna atokvėpio kelioms dienoms.
Kažkaip labai neskaniai.
Ir ta forma Kalėdų laukimo tampa grynai išsakyti nevertų pagyrų, nes kažką gero reikia pasakyti (dažniausiai), visgi Kalėdos, pasisakyti, ką norėtų rasti po Kalėdų eglute, ir pan.
Kažkur pradingę sakysiu greičiausiai smetoninės ir soietinės tradicijos, nes būtent okupacijos laikais, ta šeimų šiluma ir buvo išvystyta. Ai, bet ką aš čia naujo pasakysiu... po tokių pragariškų savaičių, norisi tik miegot, miegot ir dar kartelį miegoti.
Saldžių sapnų.

Dormi con angelitos, sako ispanai :)

:D

I'm coming back at home. Paris...
air port

Rudeniškai žiemiška savaitė

Keistai ji prasidėjo. Pirmiausia neproporcingas kūno karštis už lango įsisiautėjančiai pūgai. Maniau, kad tiesiog išskris sniegas, kaip visada, ir ištirps greitai... na, taip dažniausiai būdavo su pirmuoju sniegu. Bet šįkart, kur tau, nusprendė ilgesniam laikui užsibūti. Na, aš, žinoma, tuo tik džiaugiuosi: žiemiška dvasia yra geriausias įkvėpimo šaltinis pradedant kūrybai baigiant kalėdinėm dovanom.

Tiesa, nustebino mane eskaluojami alfa.lt portalo teigiami pokyčiai. Hmmm...išlipau iš troleibuso anądien, pamačiau didelę reklamą, tada nieko nesupratau... Paskaičiau keletą blogų, tiesa, pasharintų, nes šiaip tokiais dalykais nesidomiu, ir vis tiek likau nesupratusi, kas ten tiems žmogystoms pasirodė taip novatoriška ir šiuolaikiška. Ką aš pastebėjau skaitydama eilinį kartą politikos apžvalgas ir komentarus – tai naujas įvaizdis. Ir ne, aš ne apie tą kvailą dizainą, kuris mane šiek tiek nervina, nes, pirmiausia, nukentėjo mano google readeris dėl šių pokyčių, užkraunamas žvėriškais informacijos kiekiais... ir sukeldamas šiek tiek streso... atsidarai, o ten vien politikos komentarų neskaityti daugiau negu 4000... na taip, smagumėlis...bet ne apie tai aš čia. Kažkaip mane labiausiai nustebino įdėta Grinevičiūtės nuotrauka.

Negi taip jau alfa nebežino, kaip pasididinti skaitytojų skaičiaus, kad įdeda tokią nuotrauką? Nežinau, net kaip interpretuoti, na, neskanu, ir kaip pasakytų mano gerbiama ispanų kalbos dėstytoja "Tai nepriimtina". Kažkaip dar neteko nė vienos panašios nuotraukos matyti jokiam kitam naujienų portale, net ten, kur rašoma ne apie rimtus dalykus, bet tebūnie... vėl kažkas sakys, kad tiesiog kabinėjuos.
Bet dar keletas paskutinių minčių šį vakarą apie mūsų žiniasklaidos rašliavas šią savaitę. Patiko man Valatkos straipsnis. Gana tiksliai pastebėta, aišku, neužsiminta, ką apie tai sako makroekonomikos teorijos, bet vis tiek, kad apie krizę nebūtina kalbėti baisiai surauktu ir nelaimingu veidu ir reiktų mokytis iš JAV prezidento. Taip, krizė blogai, bet jeigu apie ją šnekama bus tokiu tonu ir toliau, tai ji tęsis dar ilgiau. Žmonės - socialiniai gyvūnai, kuriems formuojama vizija yra labai svarbus dalykas. Čia reiktų dėkoti dėstytojai Ulvydienei, iki šiol makroekonomikos kursas geriausiai galvoje nusėdęs liko.
Kitas geras Valatkos pastebėjimas, tai neapgalvotas išlaidų mažinimas, negalvojant apie tai, kaip tas mažinimas kabutėse gali tapti išlaidų didėjimu. Visą laiką yra ir antra medalio pusė, ir trečia, bet Lietuvoje niekas nedaro kaštų ir naudos analizių tokiems sprendimams. Arba, jeigu jie ir daromi, kažkodėl nėra prieinami viešai. Atsimenu, praėjusiais metais ieškojau lietuviškų kaštų ir naudos analizės pavyzdžių - nė vieno, vėliau teko rasti keletą apmatų, tačiau Lietuvoje šio metodo naudojimas vis dar neistitucionalizuotas, kaip pavyzdžiui, Švedijoje, kur bet kuris projektas, kurio vertė daugiau negu 100 milijonų, turi būti pateiktas šiam instrumentui detalesniam įvertinimui. O be reikalo taip nėra Lietuvoje. Viskas remiamasi kažkokiais mistiniais skaičiais, be jokių skaičiavimų ir t.t. Čia galima būtų ilgai ir nuobodžiai vardinti pojektus... Lietuvai trūksta ne tik skaidrumo, bet ir galvojančių smegenų.
Kažkada mane prajuokino vienas draugas, pareiškęs, kad norėtų dirbti galvojamą darbą. Tai yra tiesiog galvoti ir mąstyti. Tuomet dar nesupratau, kam tai reikalinga. Skambėjo, kaip kokios šiek tiek išgėrusio menininko sapalionės, bet kažkaip paskutiniuoju metu pradedu galvoti, kad tokių būtent labiausiai Lietuvoj ir trūksta, bet gal ateityje atsiras. Viliuos.
Ir pabaigai, mane sužavėjo vienas Bernardinuose publikuotas komentaras, kuriame akcentuota tai, kas greičiausiai daugeliui tiesiog prasprūdo pro šalį, kad (laisvas citavimas) piktintis reiktų ne didėjančiais parlamentarų atlyginimais, bet pačia sistema, leidžiančia jiems tai daryti. Gerų pavyzdžių pateikta, kad juokingai atrodytų susirenkantys kokios nors vienos srities darbuotojai ir nusistatantys atlyginimą. Nors, gal iš tikrųjų reiktų pereiti prie tokios sistemos? Juokauju :D
Bet turėtų būt linksma.
Gražaus sningančio tamsaus vakaro ;)

Žmogaus teisės /šiaip

Pirmadienio vakaras ir kaip įprastai įnaktėjus ruošiuosi žmogaus teisių seminarui. Rytoj jis bus tikrai neįprastas. Kažkiek aš jo bijau. Paskutiniuoju metu studijuodama žmogaus teises, supratau, kad žmogus nieko neturi. Neturi teisės net į patį save. Į savo gyvybę, gyvenimo būdą ar dar ką nors. Šį antradienį kalbėsim apie 8 Europos Žmogaus teisių konvencijos straipsnį. Bet gal ne tai mane privertė padaryti šį įrašą.

Skaičiau taip vadinamąsias atvejo studijas, tiksliau, bylas, pateiktas Europos Žmogaus Teisių Teismui. Na, pirma nesukėlė daug emocijų. Tiesa, pagailo man tos moterėlės, kuri pasijautė vyru ir pasidarė daliną lyties keitimo operaciją, bet negavo teisėtos teisės pasikeisti asmens kodą, vardą ir t.t., kad nebūtų diskriminuojama, tiksliau, jau reiktų sakyti, diskriminuojamas, bet antrasis atvejis mane privertė pakraupti. Gal dėl to, kad iki šiol vis dar esu moteriškos lyties padaras. Jei būčiau vyras, greičiausiai suveiktų kaip ri pirmuoju atveju, tik tam tikra užuojauta ir stengimasis suprasti.

Antroji mano šį vakarą skaityta byla apie vieną Lenkijos moterį, kuriai nebuvo leista atlikti aborto, po kurio ji tapo akla. Beskaitydama šią bylą, prisiminiau pavasarines diskusijas Lietuvoje dėl pateikto abortų įstatymo projekto bei vasarinius įvykius Lenkijoje, kai išprievartautai nepilnametei niekas nenorėjo išduoti patvirtinimo, leidžiančio nutraukti nėštumą.

Taip ir susimąsčiau šį vėlų vakarą apie tas mistifikacijas ir leidimus bei draudimus. Neišsiplėsiu per daug, nes šiuo klausimu, bijau, kad mano nuomonė visai nesutaptų su didžiosios daugumos šios planetos vyrų, o greičiausiai ir moterų, bet tik šiek tiek trumpai prabėgsiu pro tai, kas mane verčia pakraupti.

Tysiac byla. Vieniša moteris augino du vaikus ir laukėsi trečio. Net trys gydytojai diagnozavo, kad gimdydama ji apaks, tačiau tai buvo neįrodymas ir moteris buvo nusiųsta į kitą ligoninę, atseit, atlikti išsamesnių tyrimų. Išsamesni tyrimai reiškia apie 10 minučių vieno daktaro apžiūrą bei kitų dviejų gydytojų tiesiog pasirašymą po nutarimu, kad gimdymas nepakenks nėščiosios sveikatai. Po gimdymo moteris beveik akla. Besilaukdama ji žinojo, kad tokia taps, nes natūraliai jautė pokyčius. Dabar ji viena augina tris mažus vaikelius, nedirba ir greičiausiai niekada nebegalės dirbti. Bandau įsivaizduoti, koks psichologiškai traumuotas gimė vaikelis, ir koks bus dar moraliai traumuotas ateityje, nes abejoju ar vyresnieji neprikaišios jaunėliui dėl aklos mamos, kuri ateityje guls kaip nelengva našta ant jų pečių.

Negi taip pasauliui trūksta gyvybių, kad reikia aukoti sveikus žmones idant didėtų mūsų bjaurių išpampusių baltaodžių populiacija? O gal mintis, kad kinų milijardas neduoda ramybės miegoti europiečių valdžios klikoms? Atsibustų geriau kada nors. Lenkijoje kas metai atliekama iki 200 000 nelegalių abortų. Apie juos tylima ir garsiai nekalbama. Ir nereikia. Katalikiškas kraštas. Tik kodėl man tai prasilenkia su šventojo rašto mintimis ir Kristaus mokymu? Matyt, aš ir vėl kažką blogai supratau. Ne taip išmokau, ne taip, kaip reikėtų, kad būtų pateisintas toks idiotizmas XXI amžiuje.

Grįžtant prie mano minėtos lenkės, jai nepavyko per teismus surast teisybės, ir greičiausiai nepavyks. Nepavyktų ir Lietuvoje. Anądien klausiausi panelės, sėdėjusios šalia autobuse ir kalbėjusios telefonu. Pasakojo apie tai, kaip nuėjo į teismą kažkokį dirbti. Paklausiau, ir supratau, kad teisybė brangiai kainuoja. Ir geriau neieškoti Temidės užrištom akim, tai tiesiog labai gražus simbolis, dar likęs iš senų laikų, gal tegul tokiu ir lieka.

Norėčiau, kad žmonės pagalvotų apie vaikus, apie tuos mažus stebuklus, vienintelius ir nepakartojamus... prisiminiau savo biologijos mokytoją Čekanavičienę, kuri visada tai kartodavo. Labai šilta ir miela moteris. Ir man šitie jos žodžiai įstrigo visam gyvenimui. Blogiausia, kad ji teisi, o didžioji dalis planetos gyventojų iki šiol nesupranta, kad gandrų apsilankymas ne geresnio gyvenimo senatvėje užtikrinimas, o pirmų pirmiausia kažkas gražaus ir nepakartojamo. Norėtųsi, kad visi vaikai būtų laukiami. Ir sveiki.

Dėl to džiaugiuosi, kad seime ponai ir ponios susiriejo ir „nieko doro“, anot jų pačių, nepriėmė. Tik džiaugiuosi. Gražių lėlyčių rajonų lietuviai dar nesusikūrė kaip Japonijoje, tradicijų neturi, kultūros taip pat, gal dėl to geriau neskubėti su tokiais įstatymais, kurie ateityje gali būti pražūtingi. Lietuvoje abortų įvykdoma apie 5000 abortų kasmet. Tai ne 200 000 nelegalių abortų Lenkijoje. Vertėtų susimastyti, kas yra kas.

O iš ir toliau grįžtu skaityti bylos. Žmogaus teisių disciplinos studijos man kelia baimę(es). Supratau, kad visa tai, ką iki tol sau buvau įsikalusi yra tik kvailos įstatymo raidės, tik žodžiai, kurie praktiškai gali tau kainuoti gyvybę. Gerai, jeigu tik ją ir tik tau.

Vidurnaktis. Suprantu, kad turėčiau visgi grįžti į kitą langą, bet akimirką save pateisinu. O gal visgi kas nors susimąstys?

Kaip visada optimistiškai save nuteikinėju, net ir suprasdama, kad realybėje viskas nusidažę tamsiom spalvom, vis tiek stengiuos tikėti, kad viskas bus gerai. Naivūs tie optimistai, bet aš vis tiek tikiu, kad kada nors laimės gėris.

Labanaktis.

Šiandien gavau gruziną vaiką. Morališkai ruošiuos sunkiam ir ilgam darbui. Ech tie vaikai... ir džiaugsmas, ir ašaros kartais būna. Bet vis tiek smagu J

Ai dar ką prisiminiau, mane šokiravo mintis, kad nėštumas nepriklauso privataus gyvenimo sferai. Ir tuomet nežinau, kas geriau, ar arabų šalys, kur oficialiai nėra teisės, bet moteris gali daryti su savo kūnu, ką tik nori, ar Europos Sąjungos, kur rūpinamasi ir eskaluojamas žmogaus teisių svarbumas. Kodėl taip prirašiau. Praktiškai primečiau. Tai vargšei moterėlei sėkmės atveju priteis kažkokią sumą, kurią valstybė privalo išmokėti per 3 mėnesius. Ta suma iš principo yra juokinga. Nors dar nepriėjau iki tos vietos, kur rašo, kiek išmokėti turės pinigų, bet žinau, kad Europoje gyvybė dažniausiai kainuoja 30 000 eurų, o įvertinant, kad čia gyvybė likus... tai vat, išmokės jai tuos varganus eurus, dalį jų suvalgys infliacija, dalį galbūt išlaidos maistui, ar kitkam. O teisingumas taip ir nebus atstatytas. Galbūt ta moteris būtų galėjusi grįžti į savo seną darbą vietoj gimdomo trečio vaiko, uždirbti po keletą tūkstančių ( o ne gauti varganus kelis šimtus... kurių greičiausiai vos už butą susimokėti užtenka), išvažiuoti kur atostogų, ar panašiai, ir visa tai tau nubraukia idiotas daktaras, katalikas, manantis, kad nėštumo nutraukimas yra nuodėmė prieš dievą, negimusį vaikelį ir valstybę.

Anksčiau nesuprasdavau, ko tie žmonės man taip linki sveikatos. Dabar jau žinau, kad sveikata neįkainojamas dalykas, ir jo už jokius pinigus nenusipirksi. Tad apie kokią čia teisybę kas kalba?

Gerų darbų niekada nebus mažai

Prieš Kalėdas madinga žmonėms pabūti geriems. Madinga, nes tai tampa tradicija: vaikų namams aukojami pinigėliai, per televeziją rodomos laidos, Adamkienės fondas renka žaisliukus ir po to juos dalina, ir t.t. Nors kažkas pastebėjo, kad čia tik viena tokia akivaizdi pusė to gerumo.
Yra ir kita. Mažiau matoma. Pavyzdžiui, žmonės savarankiškai darantys gerus darbus, kiti duodantys išmaldos. Ir visa tai vyksta prieš Kalėdas.
Tad siūlau prisijungti prie tų, kurie tyliai ir nesiafišuodami daro gerus darbus. Duoti kraujo yra labai gražus ir geras darbas. Gal net geresnis negu duoti pinigų, už kuriuos kur nors, vėliau kas nors ką nors nupirktų.
Paskaitykit, gal ką sudomins skelbimas :) viliuos, kad taip :) gera daryti gerus darbus.

KRAUJO DONORŲ AKCIJA

„Aš tikrai žinau, kad tas „lašelis“ kraujo bus būtent tas lašas, kuris galbūt suteiks dar vieną galimybę plazdėti kažkieno širdutei, kažkas turės galimybę vėl šypsotis, žvelgti į artimus žmones spindinčiomis akutėmis ir vėl džiaugtis šiuo nuostabiu pasauliu... Argi neverta to daryti? Argi tame nėra prasmės?“ Asta K.


Fondas „Rugutė“, lapkričio 29-tą dieną minėdamas ketvirtąsias įkūrimo metines, organizuoja kraujo donorystės akciją „Padovanok lašelį“.

Nuoširdžiai kviečiame visus prisijungti prie trečiosios kraujo donorystės akcijos, pasidalinti kraujo lašeliu - kažkam padovanoti Rytojaus Viltį.

Akcija „Padovanok lašelį“ vyks 2008 m. lapkričio 29 d. (šeštadienį) nuo 8:00 iki 15:00 val. Fondo patalpose „Rugutės Namučiai“, P. Smuglevičiaus g. 45, Vilnius (žemėlapis)

Su didele viltimi lauksime Jūsų, Jūsų draugų, pažįstamų, artimųjų.

Būtumėme labai dėkingi, jei apie dalyvavimą iš anksto praneštumėte el. pašto adresu

savanoriai@rugute.lt


(maloniai prašome parašyti keliese ir, jei įmanoma, apytiksliai kelintą valandą ketintumėte atvykti). Jei turėtumėte klausimų – klausti galite ir „Rugutės“ forume.

Iki susitikimo lapkričio 29 dieną!
Akcijos organizatoriai

Papildoma informacija:

Svarbu:
Nuo šiol imamas kraujas ir iš turinčių Kell antigeną; Deja, kraujas neimamas iš žmonių, kurie nuo 1980 m. pusmetį ar ilgiau gyveno Prancūzijoje ar Jungtinėje Karalystėje.

Pasirengimas donorystei: Nacionalinis kraujo centras

Nuorodos:
Nacionalinis kraujo centras
Donoro apklausos anketa
Lietuvos Respublikos Kraujo donorystės įstatymas

Fondo kraujo donorystės akcijų akimirkos:
„Dovanojame kraują”
„Padovanok lašelį”
Informacija „Rugutės" tinklalapyje – „Donorystė”

Viena diena (AD HOC kino festivalis)

Trumpametražis filmukas iš Danijos.
Ditte Haarlov-Johnsen pasakoja apie moterį, prekiaujančią savo kūnu. Nors tai greičiausiai pasakojimu nepavadinsi. Aš gal iš anksto esu susidariusi tam tikrą nuomonę šiuo aspektu, tad tikėjausi daugiau. Ko? daugiau gilinimosi į tai, kas vyksta. Gal čia iš ankstinės nuostatos kaltos, kad ir iš Jurgos Ivanauskaitės knygos, bet man pasirodė, kad filmas tiesiog prabėgo paviršiumi.
Taip, sutinku, į 30 minučių nesudėsi kažko labai daug, bet kai kurios scenos atrodė beprasmiškos su labai daug triukšmo. Gal taip ir turi būti? gal jų gyvenime tikrai jo daug yra? Galbūt.
Iš tikrųjų mane filmo siužetas privertė susimąstyti, kodėl šis filmas apskritai atsirado šiame festivalyje. Visų kitų filmų orientacija į žmogaus teises bei kažkokios neapykantos mažinimą ar toleranciją lyg buvo aiški, bet kaipgi čia? filmas nesistengia parodyti, kad ši profesija/darbas žemina moters orumą ar ką nors panašaus. Moteris ir nesiskundžia, žinoma, galima nujausti, kad ji labai išgyvena savo išsiskyrimą su dukra, su kuria paskutiniai šešeri metai gali tik pasikalbėti telefonu, nes tai užima bene didžiausią filmo dalį, tačiau vis tiek, kaip šitas filmas gydo nuo visų tų ligų, išvardintų Juozo ligos istorijoje? gal nebent nuo abejingumo, nors... Man labai keista. Žmonės kuria filmus bei kalba apie tai, kaip tai žemina moters orumą, bet prostitucija nedingsta. Jos mastai ne tik kad nemažėja, bet priešingai, vis didėja. Ir paradoksalu, yra daugybė šalių, kur tai yra draudžiama, bet visi žino, kad tai vyksta ir niekas nesiima jokių priemonių... belieka daryti išvadą, kad tai tampa norma. Ir iš visų filmų, kuriuos mačiau per šį festivalį, šis greičiausiai vienintelis kalba apie tai, kas jau tapo šiuolaikinės visuomenės dalimi, kuri net nebejaučia atgrasumo.
Moderniam žmogui patinka pirkti. Taip. Užtenka pasiskaityti tiek politinės sociologijos, tiek bet kokius kitus tekstus, kalbančius apie pokyčius visuomenėse: žmonės nebesistengia kažko daryti patys (pavyzdžiui, prisidėti savo veikla kokioje nors organizacijoje), jie mieliau sumoka pinigus ir taip jaučiasi jau prisidėję. Žmonėms reikia save pateisinti, bet tai jie daro pinigais. Mieliau laiką, kurį skirtų savo vaikui ar kokioje nors kitoje srityje, kur tai būtų naudinga ir prasminga, praleidžia vėpsodami žydrąjį ekraną ar dar ką nors. Tačiau jie mielai skiria pinigų kokiai nors organizacijai, tarsi pasakydami sau, jog visgi aš esu jautrus pilietis, kuriam rūpi ir pats prisidedu, kad situacija keistųsi.
Panašiai ir su prostitucija. Dauguma teigia, kad tai labai negerai, bet nieko nedaro, kad dingtų ištisi miestų moterų parsidavinėjimo kvartalai. Apie tai, kad didžioji dalis sutenerių yra vyrai, kalbėti irgi greičiausiai nereikia. Kaip ir apie tai, kad greičiausiai mažuma vyrų, turinčių žmonas (ir mylinčių) siųstų jas tokiu būdu užsidirbti pinigų. Tad užburtas ratas. Be to susidaro ir kita situacija paskutiniuoju metu, kad darbas vyrų maloninimo srityse tampa ne tik gerai apmokamu, bet ir kažkokia privilegija. Kažkodėl pateisinu tas merginas, kurios dirba striptizo klube. Aš to nedaryčiau, bet viena panelė gerai pasakė: kad tokį atlyginimą, kaip ji gauna už du vakarus per savaitę šokdama, aš uždirbčiau per pusę metų normalioje įstaigoje, o ir vyrų dėmesys normaliuose klubuose yra malonus ir nekenksmingas (teigia, kad tuomet ir vaikinas nereikalingas). Hmmm... ir tuomet suprantu, kad tokiom merginom visiškai nerūpi moraliniai dalykai (slidu, visgi kiekvienas supranta tai savaip) ir tokios veiklos uždraudimas joms atimtų pragyvenimo šaltinį. Ir galvoju, kad jos tuo nelabai apsidžiaugtų. Filmo herojė, greičiausiai taip pat... paradoksalu, bet dažniausiai tokiose įstaigose dirbančios merginos neturėtų kur kitur eiti.
Tad ir filme nesmerkiama prostitucija. Kai kurios scenos priešingai sukelia tam tikrą pasitenkinimo savo darbu jausmą, ypač, kai atneša filmo herojei batelius. Aš, aišku, apie juos pasakyčiau, kad baisūs, bet jai tai - princesės garderobo dalis. Vakarietiškas grįžimas į geišų laikus. Taip, būtent taip.
Filmas, kaip filmas, bet greičiausiai neičiau žiūrėti antrą kartą, nes neišvydau nieko, kas priverstų žiūrėti ir žiūrėti. Kažkas panašaus į edukacinę programą, kurią nueini, pažiūri vieną kartą, "suvirškini" ir užtenka.
Bet šiaip idėja labai gera. Labai. Manau, kad šią nišą ateityje kas nors tikrai būtinai išnaudos, nes parodyt tikrai yra ko, ne tik kažkokius neaiškius kadrus. Tad lauksim.
Be to, gali nesigailėti žmonės negavę bilietų - nieko ypatingo, ypač palyginus su tokiais šiame festivalyje pasirodžiusiais filmais, kaip "Taksi į tamsą", "Barkinge visi balti" ar "Meilė ir žodžiai"...
Tačiau visgi, kai ką pamiršau paminėti, tai greičiausiai pirmas mano matytas filmas apie prostitutę, kuriame tiek daug teigiamų emocijų. Nėra pesimizmo, išnaudojimo kadrų, prievartos... Gal ir neblogai.

Brėmeno muzikantai

Atšalo labai greitai. Netrukau pastebėti, kaip teko išsitraukti žieminę striukutę vėsiems rudens darganos rytams bei naktims.
Tačiau dar yra, kas gali sušildyti. Teatras.
Kai draugas pakvietė net negalvojau spyriotis, visgi ir pagal lažybas priklausė. Tiesa, mane baisiai nustebino kolegų pastebėjimai, kai paklausiau, ar norėtų į šį Keistuolių spektaklį, kad jį jau daugybę kartų matę ir nėra ten ko žiūrėti.

Galbūt jie ir teisūs. Kai kam ten nėra ką veikti, kai kam, tokiem, kaip man, "Keistuoliai" yra būdas atsipalaiduoti, pamirštant visus rūpesčius, blogą nuotaiką ar kokius kitus gyvenimiškus nesklandumus. Tai - geriausias vaistas nuo visų ligų.
Keistuoliai visada pasižymėjo ir iki šiol tokie išliko spinduliuojantys šiluma, optimizmu ir gera nuotaika.
O šis spektaklis tiesiog tobulas. Net ir kelis kartus matytas jis vis dar traukia. Traukia geromis emocijomis, muzika, kuri man, beje, viena gražiausių iš visų matytų "Keistuolių" spektaklių.
Apie Keistuolius daug pasakoti nereikia. Jie savo spektakliuose kalba širdimi, ne tik lūpom ar judesiais.
O istorija "Keistuolių" Brėmeno muzikantų labai paprasta, kasdieniška ir adaptuota šiuolaikinio kasdienio gyvenimo aktualijom. Net sakyčiau tas vyrukas juodu kostiumu man nemažai priminė niekam nežinomus talentus į žvaigždes bekeliantį Valinską. Tiek vienas realybėje, tiek kitas spektaklyje žada pinigus, šlovę, žinomumą... svarbiausia, kad viskas gerai baigiasi, bent tiems spektaklio personažams.
Be to, ir dainos čionai neleidžiančios nuobodžiauti - pradedant žinomomis melodijomis, baigiant originalia aktorių kūryba. Tiesiog gera ir gražu.
Reikia nueiti ir pamatyti. Teatrą reikia jausti, jis nesiduoda visavertiškai aprašomas.
PS. tiesa, Keistuoliai turi vieną mažą bėdą, jie tokie populiarūs, kad bilietais reikia rūpintis bent prieš kelis mėnesius (dažniausiai).

Komentaras

Labas rytas. Tradicija jau tampa, kad pabudimas ir sielos, ir dvasios prasideda google reader'io įjungimu. Taip, šis rytas irgi ne išimtis. Visko dažniausiai jau nebeskaitau, praėjo tie laikai. Antraštės aišku pralekia visos, o, kas jau užkabina, gauna gilesnių įžvalgų.

Šiandien skaičiau Rūtos Grinevičiūtės komentarą apie Prunskienės ir Čilinsko būsimus vaidmenis. Būsiu kandi, neužkabino, kažkaip nieko naujo.Tačiau mane nustebino kitas šįryt skaitytas komentaras Kęstučio Girniaus "Iš kieno kišenės bus balansuojamas biudžetas?".

Pirmiausia nustebino, kad iki šiol kažkur miega kalbos redaktoriai. Paradoksalu, bet tam tikros auditorijos skaitomumas labai priklauso nuo to, ar tekstas yra tvarkingas. Bet tiek to, nesikabinėsiu.

Pati autoriaus pasirinkta tema, gana aktuali, visgi Lietuva negali pasigirti nei aukštais ekonominio augimo, nei mažėjančios infliacijos rodikliais. Apie įsivesti eurui keliamų reikalavimų atitikimą nėra nė kalbos.Bet visgi mane šį rytą labiausiai nustebino autoriaus pareiškimas, esą yra nesąžininga, jog žmonės ilgiau nei metams investuojantys, nemoka mokesčių valstybei. Palyginimui pateikti gana kardinaliai priešingose pusėse esantys atstovai - Maximos kasininkė ir Milijonierius, po metų uždirbsiantis 100 000 litų. Pirmasis mokės 24 procentus mokesčių, antrasis - nieko. Iš autoriaus teksto peršasi išvada, kad abiem atvejais turėtų būti ta pati mokesčių sistema. Tiesa, ne tik investuotojiems, bet ir kitiems asmenims, dirbantiems pagal 15 procentų mokesčių tarifą.

Visas savo mintis autorius grindžia Skandinavijos patirtimi.

Hmmm, slidus klausimas, neimsiu jo čia plačiau analizuoti. Bijau, kad ir čia galima būtų rasti, kur autorius netikslus. (Kiek man "ask google" atvėrė, tai jie irgi šiek tiek diferencijuoja mokesčių mokėtojus. Na, dėl absoliučių skaičių ginčytis nėra reikalo, bendrąja prasme, mokesčiai pas juos tikrai didesni, žmonės gyvena geriau ir daugybė kitų rodiklių yra geresni. To nepakeisim per vieną naktį, tai gal ir nebandykim. Nukopijuota konstitucija man garbės kaip LR pilietei nedaro, aš už autorines teises, tai gal kurkime patys :) .)

Visgi, aš su autoriumi drįsčiau stipriai nesutikti dėl Lietuvos situacijos.

Pirma, dėl tų milijonierių, kurie investuoja ilgiau nei metams. Paradoksalu, bet tie, kas nori uždirbti daug pinigų, neinvestuoja tokiems ilgiems laikotarpiams. Iš principo, aš gal ir sutikčiau su tuo, kad reiktų apmokestinti asmenis, iš šios veiklos nemažai uždirbančius, bet...manau yra net keletas bet. Ar nemano gerbiamas straipsnio autorius, kad jei įves tuos pačius tarifus ir investuotojams, jų didžioji dalis nubyrės. Kalbu ne apie asmenis, kurie gali sau leisti investuoti po milijoną ar šimtus tūkstančių, o apie tuos, kurie investuoja iki keturių nulių zonos.

Antra, įvedus mokesčius net ir tiems, kurie iš tikrųjų finansuoja, o ne spekuliauja, kaip mane gerai kažkada pataisė vienas pažįstamas. Aš asmeniškai tokiais neramiais laikais net ir nelaikyčiau ilgai akcijų ar dar kokių kitų vertybinių popierių, jei būčiau racionalus individas, bandantis iš pinigų pasidaryti dar daugiau pinigų.

Trečia, greičiausiai kalbėti apie tai, su kokiom problemom susiduria "hot money" objektai, kalbėti greičiausiai net nebūtina. Ką padaro staigūs investuotų pinigų atsiėmimai, pasakoti taip pat nebūtina. Puikiausias pavyzdys tiek šiandieninė Kinija, tiesiog deganti nuo kosminiais greičiais lakstančių pinigų srautų, tiek iki šiol menantys finansinės krizės padarinius pietrytinės Azijos regionai.

Grįžtant prie mokesčių tarifo, taip, Skandinavija šioje vietoje lenkia Lietuvą, bet ar tai būtinai reiškia, kad mes aklai turėtumėme perimti sistemą? Autorius pamiršo paminėti, kad asmenys, mokantys 15 procentų mokesčius, nėra taip jau lengvai atsikratantys mokesčių naštos. Jie taip pat moka papildomos mokesčius, kuriuos pamiršus paminėti, atrodo, kad jie gyvena kaip meškos ausy.

Paprastas pavyzdys, jei išsiperki individualios veiklos pažymėjimą finansininkams: kas mėnesį moki po 180 litus Sodrai nepriklausomai nuo to, kiek uždirbi. Gale metų, jei viršiji tam tikrą sumą, berods, šiemet 9600Lt, papildomai susimoki dar 15 procentų mokesčių. Mažai? ar tikrai? paskaičiuokime. Žmogus, jei turi tik vienintelį šį darbą, bandys uždirbti tikrai daugiau negu minimumą, vadinasi, jis viršys minėtąją sumą dėl to dar sumokės papildomai pinigėlių, tai yra 1440 litų. Na, greitai paskaičiuoju, kad visgi Maximos kasininkė uždirbs daugiau, ir svarbiausia, turės daugiau socialinių garantijų.

Gerbiamam Kęstučiui Girniui siūlyčiau prisiminti matematiką ir paskaičiuoti, tuomet jam nekiltų net mintis rašyti apie žurnalistų ir visokių kitokių specialistų, dirbančių pagal patentą, bei kitų asmenų per mažus mokamus mokesčius, nes paskaičiavus gaunasi, kad žmogus, dirbantis pagal patentą, tai yra, besistengiantis, kad nebūtų dar vienas bedarbis ir taupantis Lietuvos biudžeto lėšas visokioms socialinėms programoms, netenka nei daug, nei mažai - tik 55 procentus.

Blogiausia, kad tokių straipsnių prisiskaitę seimūnai imasi veiksmų, o neturėdami nei ekonominio, nei politinio, nei teisinio išsilavinimo, net nesupranta dažnai, ką vienas ar kitas jų sprendimas padaro paprastiems Lietuvos žmonėms.

Aš tikrai esu ne prieš mokesčių didinimą. Kodėl? visgi manau, kad didžioji dalis žmonių irgi su manim sutiktų, kad geriau didesni keliais procentais mokesčiai, negu kas mėnesį augančios elementariausių ir būtiniausių prekių kainos. Dauguma net neįsivaizduoja, kad tas atseit didėjantis realus žmonių darbo užmokestis "suvalgė" jų perkamosios galios nemažą dalį.Ir visgi kodėl nemėgstu lietuviškų straipsnių, kad dauguma jų autoriai patys sau prieštarauja. Šiame taip pat. Aiškina, kaip visgi reiktų didinti valdžios išlaidas, tačiau iš tekste anksčiau buvusių tekste argumentų atrodo, kad, atvirkščiai, norima jas sumažinti.

Ir pabaigai...

"Galimas Lietuvos ūkio nuosmukis neturėtų tapti dingstimi tęsti regresyvią ir pragaištingą mokesčių sistemą. Negalima lengva ranka numoti į galimą Maastrichto kriterijaus pažeidimą, bet reikia prisiminti, kad seniai pažeistos Maastrichto normos dėl infliacijos, tad ir subalansavusi biudžetą Lietuva negalėtų įsivesti euro." (citata iš teksto)

Negalvoja gerbiamas autorius, kad naujos progresinių mokesčių sistemos įvedimas šiuo metu pagal kaštų ir naudos analizę būtų viena blogiausių alternatyvų Lietuvai?

Taip pat, iš paskutinio sakinio atrodo, kad kokiam galui ir stengtis, vis tiek neįsivesime euro.

Panašiai ir su atomine elektrine, aišku, čia atskira gili tema, reikalaujanti daug dėmesio, bet principas panašus. Elektros ir euro įsivedimo reikia, bet vis sukame ir brukame uodegas, kad nereiktų imtis veiksmų ir galvoti. Tiesa, pažiūrėjus į seimo posėdžius atrodo, kad jie nieko daugiau ir neturėtų daryti bei nedaro, tik kažką mąsto, galvoja, pliurpia, šūkauja, rėkauja... o pasirodo, mąstyti ir strateguoti tingi. O gal nemoka, o gal nenori. Kaip mano močiutė sako, vienas biesas težino. Su linkėjimais naujajam LR seimui. Aš kaip paprasta žmogysta daug iš jo nesitikiu, bet bent kažkokių elementarių poslinkių viliuos :) žiūrėsim, kaip jums seksis.

Autobiografijos

Paprastai žmonėms netenka dažnai patiems rašyti autobiografijų. Retas, kuris sugalvoja savo malonumui pasirašyti autobiografijas. Tikrai retas.

Šiandien perskaičiau gal 28 autobiografijas ir tuomet prisiminiau savąsias, kurias per savo trumpą gyvenimą jau reikėjo rašyti, ir pagalvojau, kad žmonės labai skiriasi... bei labai skiriasi, ką žmonės šiaip apie save nori pasakyti skirtingais gyvenimo periodais.

Visgi, pagalvojau, kas nors padarytų analizes tų autobiografijų ir daug galėtų ką pasakyti, nors, iš kitos pusės, beskaitydama tas 28 supratau, kad žmonės gali būti ir labai šabloniški. Žiauriai. Ir nebūtinai tai, kas parašyta ant popieriaus bus tai, ko tikėsies sutikęs žmogų.

Ir dar, kodėl pradedu jausti, kad ėjimas į organizacijas, beje, visuomeniškas, vyksta kaip einant ieškotis darbo? tokiomis gana žiauriomis rinkos sąlygomis?

Taip pat, kažkaip šiandien gimė užuojauta tiems žmonėms, kurie atrinkinėja žmones į darbą, visokiems personalo specialistams, ir juo labiau dirbantiems tokioms kompanijoms, kur ateinančių į naujas pozicijas srautai reiškia iš esmės kartų pasikeitimą (pvz. Maxima, Senukai, ar panašiai). Kelis tūkstančius perskaityti motyvacijų su tais pačiais sakiniais yra žudantis darbas. Labai.

Kantrybės trūkumas

Nebeištvėriau daugiau. Taip taip, buvau davus žodį, kad nedėsiu jokio naujo pranešimo, kol nepabaigsiu publikuoti 50 juodraščių, laukiančių dar nuo Vokietijos laikų, bet taip jau atsitiko, kad kantrybė trūko.

O kantrybės, visgi mums labai trūksta. Visur.

Ir man šiandien galiausiai trūko kantrybė ir nusprendžiau visgi išlieti tai, kas kaupėsi savaitę.

Atsiprašau iš anksto tų, kurie tiki laisva žiniasklaida Lietuvoje. Toliau galite neskaityti, nes naivumo gydyti nesiruošiu.

bet apie viską iš pradžių.

Grįžau į Lietuvą po ilgų mėnesių gero gyvenimo. Lietuvoje šalta ir niūru, galbūt dėl to pradedu jausti, kad panašėju su tais dar niūresniais lietuviais, kurie tik grįžus varė depresiją. Taip, nešiltai pasitiko Lietuva. Tiesa, dabar dar blogiau, rankos šąla nuo kambaryje nukritusios temperatūros, reikalingos normaliam žmogaus egzistavimui (čia turiu omenyje, kad žemiau 18).

Ir grįžus jaučiausi nesava, dėl to nudžiugau ganai greitai gavusi darbą, kuris mane iš pat pradžių labai "vežė". Tiesa, galvojau, kad taip ir bus amžinai. Gi Lietuvoje yra spaudos, žodžio, religijos ir visokios kitokios laisvės.

Tiesa, dabar greičiausiai sakyčiau, kad laisvės nėra. Kodėl gimė šis įrašas? todėl, kad labai pagailo Lietuvos žmonių, kurie yra mulkinami. Na, gal žodis nelabai tinkamas, bet vis tiek. Lietuvos internetinėje žiniasklaidoje ypač yra formuojamas labai savitas pasaulinio žinių perdavimas.

Pirmiausia, naujienų portalai, deklaruoja, kad jie išskirtiniai ir visokie kitokie, bet rezultatas, hmmm, jie visi rašo apie tą patį, ir neduok dieve, koks nors žurnaliūga parašys kažką daugiau, neduok dieve, paprastas lietuvis sužinos, kad terorizmas yra šiek tiek daugiau nei Al Qaeda bei teroristiniai Rugsėjo 11-osios įvykiai.

Taip, būtent. Galbūt yra rašančių tai, kas anot redaktorių, o gal nebūtinai jų, yra neaktualu, bet jie lengvai būna numetami į šalį. Kodėl? Vis bandžiau šį rytą sau atsakyti į šį klausimą. Kodėl tam tikros žinios nėra praleidžiamos visuomenei skaityti?

Neatitinka redaktorių supratimo? galbūt taip. Bet šis aspektas gana nerimtas. Visgi, aš tikiu, kad yra redaktorių, kurie publikuoja viską, ką gauna iš savo korespondentų ir nesistengia kitaip suformuoti jau padaryto darbo.

Nesulaukia didelio skaitytojų dėmesio? Galbūt pradžioje taip, bet visgi skaitytojas yra užsiauginamas. Tų jį gali pripratinti prie visokių stichinių nelaimių ar politinių rietenų skaitymo, bet lygiai taip pat gali jį prisijaukinti analitiniais tekstais, kurie nebūtinai bus apie Rusiją.

(mažytis intarpas: prisiminiau, kaip prieš metus klausiausi politologo Nerijaus Maliukevičiaus (TSPMI) ir jo minčių apie Rusijos įtaką Lietuvai. Tuo metu galvojau, kad situacija nėra jau tokio bloga, ką minėjo ir jis pats, kad rusiškų filmų mažėja, programų pertransliuojamų taip pat.

Bet dabar, kai pradėjau dirbti laisvame ir nepriklausomame portale supratau, kad bėdos yra didesnės.)

Pagrindinės bėdos slypi mūsų supratime, tiesa, ne mano. Aš savęs prie tokių prirašyti negalėčiau. Nesuprantamas man yra supratimas, kad lietuviams svarbi Rusija, bei suvokimas, jog Lietuvai tai didžiausia problema ir Rusija labai svarbus veiksnys užsienio politikoje.

[Galvoju, kaip čia gražiau parašius... ] Pasaulio naujienų redaktoriai bet kokią žinią, atėjusią iš Rusijos ar Ukrainos laiko dienos naujiena. Ji publikuojama didžiausia nuotrauka bei labiausiai akį patraukiančiu šriftu. Net finansų krizė ir ta nėra verta būti dienos naujiena. Žinoma, jos lietuviai nepajus, anot gerbiamų redaktorių, bet vat, kad Ukrainoje suskilo koalicija, čia tai svarbiausia naujiena paprastam lietuviui, ir visai nesvarbu, kad greičiausiai yra daugiau lietuvių, pabrėžiu, lietuvių, kuriems visgi krizės žinia yra svarbesnė.

einu jau prie galo, daug prirašiau, tai nebekankinsiu daug.

Kai atėjau dirbti, man pasakė, jog mane ima tam, kad įpūsčiau naujų vėjų į pasaulio naujienų rubriką, tam, kad ji rpadėtų išsiskirti iš kitų portalų naujienų rubrikų. Tą patį galvojau ir aš. Nes lietuviškų naujienų portalų seniai nebegaliu skaityti dėl labai siaurai formuojamo požiūrio ir siauros informacijos. Ir pirmom dienom tarsi jaučiaus pakylėta, kad va, pagaliau ir aš galėsiu prisidėti prie to, kad užsienio naujienos nebūtų tik "pakistane žuvo 35 kariai", "irake sprogo bomba", ir t.t. Džiaugiausi, bet neilgam, kol supratau, kad sistema per daug giliai įsukta, kad ją galėtų pakeisti vienas žmogus ir juo labiau galutiniame rezultate tik fiktyvus pasaulio naujienų redaktorius.

Dar galėjau ištverti, kai man kas rytą (darbas iš esmės prasidėdavo 5 valandą ryto) pranešdavo, apie ką būtent turėčiau parašyti, tebūnie, bet dabar... nebežinau. Sukandusi dantis kankindavausi su griozdiškais tekstais, nors prieš tai jau būdavau susiradusi daugybę įdomių dalykų, su kuriais norėčiau supažindinti Lietuvos žmones, ypač tuos, kurie negali įsijungti BBC ar CNN ir persiskaityti patys žinių angliškai, kurios yra žymiai objektyvesnės ir apimančios daugiau sričių ir aspektų (Tiesa, ir jiems priekaištų atidus skaitytojas gali surasti, bet tai jau nuomonių ir skonio skirtumai, kas yra natūralu). Bet šiandien, kai atsikėlusi anktyvą rytą atsidariau pažiūrėti komentarus savo straipsnių, ką darau kiekvieną rytą prieš įmesdama žinias, buvau šokiruota ir pritrenkta. Mano kelių straipsnių nebebuvo. Ir aišku, visiškai ne esmė, kad mano mama vakar (na, dabar jau yra įprotis, kad mano tėvai keldamiesi ryte klausia manęs, kas gi įvyko pasaulyje) kaip tik būtent tom žiniom labiausiai buvo susidomėjusi. Žinoma, mano mama paprastas žmogus, nemokantis skaityti angliškai ir greičiausiai tos sovietinės kartos, kuriai turėtų būti įdomi Rusijos problematika. Taip turėtų būti, bet, deja, dar ne visi yra "suterštų sąmonių", ne visi. Ir viliuos, kad jų neprivers net žiniasklaidos priemonės mistifikuoti Rusijos tema, bet visgi, apmaudu man šį rytą, kad "užterštos sąmonės" turi teisę ydingai formuoti milijonų, tiesa, vos kelių, sąmonę. Ir netgi pradedu džiaugtis, kad per mūsų tarptautinės politikos seminarus didžioji dauguma prisipažįsta nesidomintys užsienio politika, nes jeigu domisi tik iš lietuviškų žiniasklaidos priemonių, tai po to ir tenka diskutuoti su kvailai "stubborn" studentais, aiškinančiais, kad JAV yra superpower ir gyvename šaltojo karo sąlygomis, ar dar kokiom kitom siaurų pažiūrų redaktorių suformuotom mintim.

Neskanu. Labai neskanu. Nebesinori kritikuoti, bet kodėl jaučiu, kad nebeilgai dirbsiu? ir nebežinau, ar apskritai, kam reikia, jog dirbčiau? nestandartai turi likti tylėti. Taip. Čia Lietuva. Kur per seminarą geriau laikyk liežuvį tinkamoje pozicijoje, nes jei išsižiosi netaip, tai ir dalyko gali nebeišlaikyti. Taip, su tokia pat baime atvažiavau į Frankfurtą. Ir tik pas vokietę lankytam dalyke ji išliko, kad reikia visada galvoti, ką ir kaip pasakyti. Bet už ką esu nepakartojamai dėkinga profesoriams Kim'ui ir Aratui, kad parodė, jog studentas, kuris mąsto kitaip negu visas likęs pasaulis, nebūtinai yra lūzeris, o priešingai, nestandartinės mintys, kartais priverčia visai kitaip ir iš kitokio kampo pažvelgti į visa tai, kas yra aplinkos mums suponuojama. Ir maloniai džiugina širdį prisiminimai tų gerų "kalimųsi" per seminarus, po kurių išeidavom šlapi ne tik nuo karščio, bet ir nuo išsiliejusių emocijų, ir pabaigę diskusijas toliau ramiai eidavom namo, galvodami, kur reikės praleisti dar vieną nuostabiai gražią dieną.

Daugiau net nebenoriu kalbėti apie tai, ką pamačiau per šias kelias savaites. Koktu daros. O gal čia ir neverta man plėšytis. BNS'as, kuris dėdamas užsienio žiniasklaidos vertimus net nesivargina taisyklingai pavadinimo užrašyti ir gali publikuot pranešimą su klaidom, ir tam kam reikia suformuos ir padarys viską taip, kaip turi būt.
Einu gert arbatos ant trijų kryžių kalno. Gal suteiks atgaivos tas šlykštus lietuviškas lietingas oras ir grąžins į vėžias.



(dar prisiminiau vakarykštį seminarą apie propagandą, kur kalbėjom, kad greičiausiai beveik visą žiniasklaidą galima būtų priskirti propagandai, bet lietuvišką greičiausiai ypač.)

Šviežiai iš Frankfurto Kia City Arena

Kol kas tik vaizdas. Ryt bus žodis - su komentarais ir viskuo kituo. Dabar reik dar mokslams duoklę atiduot. Labos

Rosen-Ausstellung Palmengartene

Komentarų, mano subjektyvia nuomone, nereikia. Tiesiog labai gražu, kvepiančio ir mielo... moterims gėlės visada patinka, o vyrams... generalizacijomis neužsiimsiu. Tiesiog buvo pasakiška rožių paroda ir tuo grožiu bent truputį nusprendžiau ir su kitais pasidalinti.